BNS klausia kandidatų į prezidentus apie teismus ir teisėsaugą: tobulintų teisėjų atranką - BNS APŽVALGA

Vilnius, gegužės 9 d. (BNS). Paskutinėje straipsnių ciklo, kuriame prezidento posto siekiantys kandidatai į atsako į BNS užduotus klausimus, dalyje pateikiame atsakymus apie Lietuvos teismus ir teisėsaugą.

Prezidento posto siekiančių politikų teiravomės jų nuomonės apie teisėjų atrankos mechanizmą, kaip tapę prezidentais skaidrintų teismų sistemą ir kovotų su korupcija, domėjomės, kaip vertina teisėsaugos darbo kokybę ir kas, jų nuomone, turėtų daugiau uždirbti – teisėjas ar prokuroras.

Šioje dalyje pateikiame ir kandidatų pasvarstymus į papildomą klausimą, ar prezidentui reikalingi papildomi įgaliojimai, jei taip, tai kokie.

Pateikiame septynių kandidatų atsakymus, juos surikiavę abėcėlės tvarka pagal pavardes.

BNS klausimus išsiuntė ir savarankiškai išsikėlusiam advokatui Ignui Vėgelei. Vis tik kandidato štabas BNS informavo dėl techninės klaidos negalėjęs pateikti atsakymų į klausimus apie teismus ir teisėsaugą.

Ar siūlytumėte keisti teisėjų atrankos mechanizmą? Kaip?

Giedrimas Jeglinskas: Tikrai taip, matau keistinų dalykų. Šiuo metu teisėjų korpusas formuojamas subjektyviai. Deja, bet prioritetas ne visada suteikiamas asmens kompetencijai. Nesant skaidrumo teisėjų atrankos procedūrose, neturėtume stebėtis nei teismų sprendimų kokybe, nei itin žemu visuomenės pasitikėjimu teismais – jis tesiekia apie 20 proc. Teisėjų atrankos komisiją sudaro išimtinai tik Respublikos Prezidentas ir Teisėjų taryba, o pastarojoje pagal Teismų įstatymą balsų daugumą turi tik aukščiausi teismai, kurie Teisėjų taryboje turi 9 balsus iš 17. Taigi, teisėjų atranką ir karjerą iš esmės apsprendžia tik Respublikos Prezidentas, jo deleguoti asmenys, ir aukščiausiųjų teismų atstovai, veikdami per Teisėjų tarybą.

Esu įsitikinęs, kad teisėjų atranka taptų skaidresne, jei ją vykdytų ne Respublikos Prezidento ir Teisėjų tarybos paskirti atstovai, o nepriklausomi ekspertai, patekę į Teisėjų atrankos komisiją penkerių metų kadencijai viešo konkurso būdu. Jiems už darbą turėtų būti mokamas ir adekvatus darbo užmokestis.

Teisėjais į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir Lietuvos apeliacinį teismą neturėtų būti skiriami asmenys, kurių artimieji giminaičiai dirba advokatais. Taip pat, turėtume įvesti penkerių metų „atšalimo“ laikotarpį advokato praktiką pabaigusiems asmenims, kandidatuojantiems į šiuos teismus. Galima vardinti ir daugiau siūlymų, tačiau bendrai žiūrint, teisėjų korpusą būtina formuoti teisinių, dalykinių žinių ir kompetencijos pagrindu.

Andrius Mazuronis: Siūlyčiau. Teisėjų atrankos komisijos sprendimai prezidentui turėtų būti privalomi tam, kad būtų išvengta galimo tolimesnio politikų kišimosi į bet kurios kompetencijos teismų veiklą ir darbą.

Gitanas Nausėda: Teisėjų atrankos mechanizmas šiuo metu, net ir po padarytų pakeitimų, vis dar yra pernelyg komplikuotas, nevisiškai aiškus ir reikalauja labai daug laiko. Visų pirma, šis mechanizmas tobulintinas visas procedūras supaprastinant ir padarant jas labiau suprantamas. Praktika rodo, kad ne tik pretendentai, bet dažnai ir Teisėjų tarybos nariai nesupranta visos atrankos sistemos, jos žingsnių ir jų sekos. (...) Kai kurios procedūros pagal Teismų įstatymą yra pasikartojančios, nors tos kartojimas nesukuria pridėtinės vertės. (...) Taip pat svarstytinas informacijos gavimo atrankos procese klausimas. Praktika parodė, kad Respublikos Prezidentui kreipusis į Teisėjų tarybą patarimo dėl konkretaus pretendento skyrimo teisėju, Teisėjų taryba svarsto gandų ar nuomonių lygio informaciją, kurios nėra jokiuose teisėjų atrankos proceso dokumentuose ir kuri nėra ištirta, jos tikrumas ir pagrįstumas nenustatyti. Tai lemia pernelyg didelį subjektyvumą ir gali būti priemonė teisėjų klanams formuotis neįsileidžiant profesionalų „iš gatvės“.

Kitas keistinas dalykas yra pernelyg mažas pačių teisėjų savivaldos institucijų įsitraukimas sprendžiant teisėjų atrankos klausimus. Pretendentai prioriteto tvarka pasirenka daug teismų ir teismų rūmų į kuriuos norėtų būti paskirti, tačiau į kuriuos teismus ir teismo rūmus pirmiausia reikia skirti teisėjus, ir į kur skirtinas konkretus pretendentas sprendžia vienasmeniškai Respublikos Prezidentas, Teisėjų tarybos ir kitų savivaldos institucijų įsitraukimo į šių ir kitų teismų sistemos problemų sprendimą visiškai nėra. Net Respublikos Prezidentui prašant Teisėjų tarybos pozicijos vienu ar kitu klausimu (...) paprastai gaunamas neigiamas atsakymas. Taip pat svarstytini pakeitimai sudarantys sąlygas pritraukti daugiau profesionalių teisininkų įgijusių patirties kitose institucijose, sukuriant „tiltą“ tarp teisėjo pareigų ir, pavyzdžiui, prokurorų, advokatų bei valstybės tarnautojų.

Sprendžiant teisėjų atrankos sistemos problemas yra svarbus ir žmogiškas, psichologijos žiniomis pagrįstas požiūris, o ne vien formalus teisės normų taikymas. Dažnai galima išgirti, kad teisininkai laikę teisėjo egzaminą ir jo neišlaikę ima abejoti savo kaip teisininko gebėjimais, ypač jei dirba teismuose. Svarstytina tobulinti ir paties egzamino tvarką, galbūt išdėstant jį dalimis, kadangi išlaikyti egzaminą iš visų teisės šakų vienu kartu yra itin sudėtinga.

Ingrida Šimonytė: Nesiūlyčiau keisti to, kas veikia, bet pastaruoju metu matėme ką reiškia vieno sprendimų grandinėje esančio pareigūno įgeidžiai rinktis kandidatus pagal nežinomus kriterijus ar nesirinkti išvis. Tad pirmiausia siūlyčiau keisti požiūrį ir atitinkamai rinktis kandidatus į skiriamas pareigas pagal kompetenciją ir dirbtinai netrikdyti institucijų, šiuo atveju teismų, veiklos ir vėliau nesusilaukti pastabų dėl teisės viršenybės principo.

Eduardas Vaitkus: Teismų bendruomenė tapo uždara savitiksle bendruomene. Todėl būtina grąžinti teismus visuomenei, nepalikti juos uždaro asmenų ir politikų rato aptarnavimui. Tai plati tema.

Dainius Žalimas: Pirmiausia, prezidento veiklos skiriant teisėjus skaidrumo ir operatyvumo užtikrinimas. Tam nebūtinai reikia teisės aktų, greičiau pakaktų prezidento valios. Teisės aktai galėtų nebent skatinti prezidentą tinkamai vykdyti savo pareigas skiriant teisėjus. Pastaraisiais metais teisėjų atrankos mechanizmas buvo ženkliai patobulintas, dedant pastangas kuo labiau įvertinti kandidatų tinkamumą – jų įvairiapuses kompetencijas – eiti teisėjų pareigas. Jei pažiūrėtume kandidatų į apylinkės teisėjus sąrašą, dalis kandidatų surenka beveik maksimalius vertinimo balus, arti 100 pagal sukurtą vertinimo sistemą. Tai reiškia, kad į teismų sritį galime pritraukti aukščiausios kompetencijos asmenis. Tačiau, kita vertus, lieka problema, kad tokie profesionalai, išreiškę norą tapti teisėjais, praėję atranką, laukia ir metus, ir dvejus, ir yra nežinomybėje, kodėl nėra skiriami, ar ir kada galima tikėtis skyrimo, kokia yra prezidento pozicija jų atžvilgiu.

Todėl pirmiausia turėtume kalbėti, kaip patobulinti atrankos mechanizmą prezidentui tenkančių konstitucinių pareigų kontekste. (...) Pavyzdžiui, galima aiškiau apibrėžti esminius procedūrinius aspektus, kai prezidentui yra pateikiamas galimų kandidatų į teisėjus sąrašas, kaip antai, nustatant privalomus laikytis terminus, privalomą prezidento susitikimą su visais kandidatais. Nesuprantama, kaip galima iš pasiūlyto sąrašo išsirinkti tinkamiausią kandidatą, su jais visais nesusitikus. Kartu manau, kad prezidentas, pasirinkdamas ar atmesdamas konkretų kandidatą, yra saistomas teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, todėl turi atitinkamai turi išdėstyti esminius savo sprendimo pasirinkti konkretų kandidatą motyvus.

(...) Antra, praktikoje Teisėjų taryba ne visada tinkamai įgyvendina jai suteiktą patarimo prezidentui teisę. Pavyzdžiui, galėtų būti svarstoma įtvirtinti, kad prezidentui neišdėsčius motyvų dėl konkretaus kandidato ir Teisėjų tarybai kilus dėl to abejonių, ji galėtų neduoti savo sutikimo skirti prezidento nurodomą kandidatą teisėju. Trečia, galima įvertinti kai kuriuos teisėjų atrankos kriterijus, kurie palieka daug erdvės subjektyvumui, pavyzdžiui, vertinant kandidatų asmenines kompetencijas, teisinio, mokslinio darbo kokybę, profesines žinias. Taip pat didelis dėmesys turėtų būti teikiamas pačiai teisėjų atrankos komisijai, atliekančiai kandidatų vertinimą. Jos sudėtyje turėtų būti tik profesionalūs ir nepriekaištingos reputacijos ekspertai. 

Remigijus Žemaitaitis: Šiuo metu tinkamai vykdoma atranka, nes prezidentas pats gali pasirinkti teisėjus iš rekomenduojamų.

Išvardykite tris priemones, kurių imtumėtės skaidrinant teismų sistemą ir kovojant su korupcija joje?

G. Jeglinskas: Pirma, skaidri teisėjų atranka ir karjera, skaidrinant šį procesą bei žemesnių teismų teisėjų atstovavimo užtikrinimas Teisėjų taryboje. Antra, bylų skirstymas atsisakant teritorinio principo. Kai mažame miestelyje teismą sudaro iki penkių teisėjų, o advokatai ir prokurorai vieni kitus pažįsta, sudėtinga išvengti poveikio vien dėl išankstinio nusistatymo, turimo apie asmenį bei artimų asmeninių pažinčių. Trečia, teisėjų atrankos komisijos darbo kontrolė: įpareigoti atrankos komisiją vertinti visus atrankoje dalyvaujančius teisėjus, aiškiai nurodant jiems skiriamus balus pagal kiekvieną atrankos taisyklėse nurodytą pagrindą. Šiuo metu pretendentai vertinami pagal nesuprantamus, neaiškius kriterijus, remiantis subjektyvia atrankos komisijos nuožiūra.   

A. Mazuronis: Pirma ir pagrindinė priemonė, jog siūlyčiau į teismų sistemą įvesti tarėjų institutą tam tikro tipo bylose. Tokiu būdu sistema taptų skaidresnė, labiau suprantama visuomenei bei atviresnė. Antra, griežtesni reikalavimai teisėjų atrankai. Šiai dienai matome dažnus nepagrįstus sprendimus ne tik dėl piktavališkumo apraiškų, tačiau ir dėl kompetencijos stokos. Teisėjo profesija turi būti prestižinė ir prieinama tik gabiausiems. Trečia, griežtinti atsakomybę už korupcinio pobūdžio veikas, tame tarpe ir tarp teisėjų.

G. Nausėda: Visuomenės švietimas, skatinant nepakantumą korupcijai. Turi būti sudaromos aiškios sąlygos ir tvarka, kur ir kaip pranešti apie korupciją teismuose. Asmenys, pranešę apie korupciją, turi būti apsaugomi nuo per ne lyg ilgų ir sudėtingų procesų.  Teismų sprendimų aiškinimas visuomenei. Tai tiek visuomenei padėtų suprasti argumentus, kuriais remiantis priimti sprendimai, tiek verstų teisėjus priimti sprendimus ir juos pagrįsti taip, kad jie būtų aiškūs visuomenei, skatintų pasitikėjimą teismais ir kartu šviestų visuomenę. Pačių teisėjų švietimas apie tai, kokios gali būti korupcijos apraiškos, kaip vengti interesų konfliktų, kaip visuomenę informuoti apie priimtus sprendimus ir savo veiklą. Svarbu užtikrinti ir pačių teisėjų gebėjimą pastebėti ir užkirsti kelią galimoms korupcijos ir neskaidrumo apraiškoms kolegų tarpe. Teisėjų atrankos sistemos tobulinimas. Leidžiantis pritraukti kuo platesnį teisininkų profesionalų ratą. Stiprinti Specialiųjų tyrimų tarnybos ir teisėsaugos institucijų kompetenciją ir jos žmogiškųjų išteklių pajėgumus.

I. Šimonytė: Visų pirma į teisėjų ir kitų institucijų pareigas turi būti skiriami tie valstybės tarnautojai, kurie turi aukščiausią kompetenciją ir labiausiai tinka skiriamoms pareigoms. Atitinkamai turi būti vykdoma maksimaliai skaidri ir objektyvi teisėjų atranka bei jų korpuso komplektavimas. Antrą žingsnį jau padarėme, Vyriausybė ir Seimas žengė žingsnius dėl teisėjų, prokurorų ir pareigūnų darbo sąlygų, taip sukuriant motyvuojančią darbo užmokesčio sistemą. Racionalus atlygis taipogi ženkliai mažina prielaida korupcijai.

E. Vaitkus: Gerovės valstybėje yra korupcija teismų sistemoje? Oho! Jei taip, tai trijų priemonių nepakaks!

D. Žalimas: Be minėtų pasiūlymų teisėjų atrankos tvarkai tobulinti, taip pat pridėčiau tokius tris principus. Pirma, teisėjų atsakomybės už korupcinio pobūdžio veikas neišvengiamumas, greita reakcija į paaiškėjusias indikacijas dėl teisėjo įvykdyto korupcinio nusikaltimo; teismų vadovybės, Teisėjų tarybos, Prezidento ir Seimo bendradarbiavimas šiuo aspektu. Antra, tokių korupcijos bylų nagrinėjimas prioritetine ir pagreitinta tvarka. Trečia, teismų atvirumas ir skaidrumas, pavyzdžiui, pareiga būtent tam teisėjui, kuris priėmė sprendimą, arba buvo pranešėjas byloje, jį aiškinti, išdėstyti pagrindinius motyvus visuomenei. Šių principų laikymasis galėtų tapti stipria prevencine priemone kovojant su korupciniais nusikaltimais teismų sistemoje. 

R. Žemaitaitis: Teisėjų egzaminai, bendras visiems teisininkams, prokurorams, teisėjams, notarams, antstoliams ir advokatams. Viešinti visoje teisingumo sistemoje žmonių deklaracijas, šiuo metu nemalonu klausytis kokiais giminystės ryšiais vieni ar kiti susieti. Seimui siūlyti ne vieno, o trijų teisėjų kandidatūras.

Kaip vertinate Lietuvos teisėsaugos darbo kokybę bendrai ir ar siūlytumėte jos reguliavime kokių nors esminių pokyčių?

G. Jeglinskas: Daugelis visuomenėje jaučia, kad nepaisant įvairių pertvarkų ir reformų, teisėsaugos darbo kokybė reikalauja atskiro dėmesio. Iš esmės, svarbiausia, kad būtų užtikrintas realus teisėsaugos depolitizavimas – institucijos negali būti politinių kovų įkaitais. Labai svarbi užduotis išlieka ir pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimas – kriminalinė žvalgyba negali tapti įrankiu įvairių interesų grupių rankose.

Būtina suteikti teisę asmenims ginti savo teises, o institucijoms – būti atsakingoms už vykdomus kriminalinės žvalgybos veiksmus. Esu įsitikinęs, kad kaip ir krašto apsaugos atveju, labai svarbu užtikrinti tinkamą finansavimą bei jo stabilumą besikeičiant valdžioms. Pareigūnai neturi bijoti neadekvačių optimizacijų ir reformų, jiems turi būti aiški ateitis bei visos reikalingos priemonės savo veiklai vykdyti. Socialinių garantijų užtikrintumas neturėtų būti kiekvienos ateinančios valdžios taikinys, taip menkinant profesijos patrauklumą. Neabejotinai svarbi tema išlieka ir pažangios pareigūnų rengimo sistemos sukūrimas – vidaus reikalų sistema turi turėti tinkamas struktūras naujų pareigūnų rengimui bei kvalifikacijos tobulinimui. Siekiant, kad tarnyba vidaus reikalų sistemoje būtų patrauklus pasirinkimas jaunimui, labai svarbu garantuoti tinkamą pajėgų komplektaciją, taip mažinant nesubalansuotus darbo krūvius. 

A. Mazuronis: Teismų sistemos darbą vertinu prastai. Ilgą laiką vyravę maži atlyginimai sistemoje sudarė sąlygas įsitvirtinti abejotinos kompetencijos ir gabumų žmonėms. Sistemą turime padaryti prestižine ir patrauklia, kad patys kvalifikuočiausi teisininkai rinktųsi teisėjo darbą. Būtina nuolat gerinti darbo sąlygas bei socialines garantijas sistemoje dirbantiems žmonėms, žinoma, lygiagrečiai reikalaujant kokybinių pokyčių teismų veikloje į gerąją pusę.

G. Nausėda: (...) Viena iš pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria tiek visa visuomenė, tiek teisėsaugos institucijos, yra per ilgai trunkantys baudžiamieji procesai. Lyginant su kitomis Europos šalimis, mūsų nacionalinis baudžiamasis procesas pasižymi perteklinėmis biurokratinėmis procedūromis, sudaro prielaidas proceso šalims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. (...) Dėl to artimiausiu metu būtina reformuoti Baudžiamojo proceso kodeksą, kad, viena vertus, valstybė sugebėtų per kaip įmanoma trumpesnį laiką patraukti kaltus asmenis atsakomybėn, ir, kita vertus, būtų užtikrintas visuomenės interesas sulaukti teisingumo.

(...) Taip pat labai svarbi efektyvesnė kova su korupcija. „Čekiukų“ skandalas rodo, kad korupcijos reiškinys nemažėja. Konkrečių nurodymų, kaip teisėsaugos institucijos turėtų dirbti, Respublikos Prezidentas negali duoti, tačiau svarbu, kad tiriant „čekiukų“ skandalo nusikalstamas veikas būtų užtikrintas politinio neutralumo principas ir tai netaptų susidorojimu su viena ar kita politine jėga. Taip pat neramina didelis išteisinamų asmenų skaičius korupcinių nusikaltimų baudžiamosiose bylose. (...) Manytina, kad valstybė šiuo metu skiria nepakankamą finansavimą kovai su korupcija, kadangi Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) trūksta ikiteisminius tyrimus galinčių atlikti pareigūnų, o pritraukti naujų yra sunku, nes atlyginimai nėra proporcingi darbo sudėtingumui. 2023–2024 metais įsigaliojo dabartinės valdančiosios daugumos parengta valstybės tarnybos reforma, turėjusi spręsti darbuotojų teisėsaugos institucijose trūkumo klausimą, tačiau kol kas nematyti, kad ji duotų apčiuopiamų rezultatų. Veikiau priešingai – prasidėjo darbuotojų „migracija“ iš vienos įstaigos į kitą, kas dar labiau apsunkina teisėsaugos institucijų, įskaitant STT, veiklos funkcionavimą ir tęstinumą. Kokybiškas darbas be kompetentingų darbuotojų yra sunkiai įmanomas.

I. Šimonytė: Manau, kad vis dar nepasiekėme, kad teisingumas nustotų būti lėtas. Tą parodė ir rezonansinės politinės korupcijos bylose įsiteisėję nuosprendžiai. Dėl ilgo jų nagrinėjimo ir prieštaringų skirtingų instancijų sprendimų pasitikėjimui teismais augti yra sudėtinga. Jau praėjusiame klausime minėjau, kokių priemonių reikėtų imtis ir ką jau padarėme, kad teisėsaugos darbo kokybė augtų, o tai prisidėtų prie kokybiškesnio ir spartesnio teisingumo.

E. Vaitkus: Lietuvos teisėsauga tapo struktūra, dirbančia uždaram asmenų ratui. Numarintos visos stambiosios korupcinės-politinės bylos. Būtina grąžinti teisėjų ir teisėsaugos pareigūnų atsakomybę dėl jų priimtų akivaizdžiai neteisingų sprendimų. Ir skubiai įsteigti nepriklausomo (ypatingojo) prokuroro instituciją.

D. Žalimas: Esminių pokyčių teisėsaugos institucijų teisiniame reguliavime poreikio nematyčiau, daugiau problemų yra susijusių su praktiniu esamų įstatymų taikymu. Nors bendrai Lietuvos teisėsaugos darbo kokybę vertinu teigiamai, negaliu nepastebėti kai kurių trūkumų. Pavyzdžiui, dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų trūkumo, mažos kvalifikacijos ir darbo krūvio laiku ar nepagrįstai nepradedami ikiteisminiai tyrimai arba jie kokybiškai neužbaigiami, kartais turime net šiurkštaus žmogaus teisių pažeidimo atvejų.

Tiek ikiteisminio tyrimo įstaigos, tiek prokuratūra kartais tiesiog neatlieka savo pareigų, kai būtina išaiškinti ir tirti prieš valstybę nukreiptus nusikaltimus. Pavyzdžiui, yra tik kelios bylos, nors sunku būtų patikėti, kad šiomis sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis Lietuvoje praktiškai nėra asmenų, vykdančių nusikaltimus padedant priešiškoms valstybėms veikti prieš Lietuvos valstybę. Panašiai pasakytina apie universalios jurisdikcijos taikymą, pavyzdžiui, nusikaltimams žmoniškumui Baltarusijoje: skambiai pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš beveik ketverius metus atrodo be jokių rezultatų – iki šiol dėl nesuprantamų priežasčių Lietuvos teisėsauga nedrįsta paskelbti nė vieno asmens įtariamuoju, kaip ir paskelbti tokių asmenų paiešką. Toks teisėsaugos vengimas atlikti savo pareigas gali demotyvuoti kai kurių nusikaltimų aukas siekti teisingumo. Nors ir negali kištis į ikiteisminį tyrimą, prezidentas atlieka reikšmingą funkciją – dalyvauja skiriant ir pats parenka svarbių teisėsaugos institucijų vadovų kandidatūras – generalinį prokurorą, STT direktorių. Būdamas prezidentu kreipčiau dėmesį į kandidatų vadovauti tokioms institucijoms kvalifikaciją, profesionalumą, principingumą ir ryžtą dirbti, veiklos strateginę viziją. 

R. Žemaitaitis: Kaip ir visur, korupcijos nepavyksta išvengti.

Ar teisėjai turėtų uždirbti daugiau nei prokurorai? Kodėl?

G. Jeglinskas: Teisėjai turi būti kompetentingi, teisėjų karjera turi vykti profesionalių žinių pagrindu pagal objektyvius kriterijus, teisėjas turi uždirbti orų atlyginimą. Teismas yra valdžios institucija pagal Konstitucijos 5 straipsnį ir teisėjas atsako už darbą, kuriam taikomi aukščiausi skaidrumo ir kompetencijos standartai. Pareigūnų ir teismų tarpusavio sąveikoje aktualu tai, kad būtent teisėjai priima galutinius sprendimus, turinčius realų poveikį asmens teisėms. Todėl pats klausimo formulavimas yra ydingas – nematau būtinybės priešinti prokurorų bei teisėjų. Visų uždirbami atlyginimai turi būti atitinkantys jų atliktą darbą bei turimas atsakomybes.

A. Mazuronis: Teisėjai turi uždirbti daugiau nei prokurorai, nes atsakomybės lygis jų veikloje yra akivaizdžiai didesnis nei prokurorų. Natūralu, kad žmonės, kurių veikloje yra didesnis atsakomybės lygis, turi ir daugiau uždirbti.

G. Nausėda: Europos valstybių teisinio reguliavimo analizė parodė, kad prokurorų darbo užmokestis paprastai yra šiek tiek mažesnis už teisėjų. Vieningos sistemos, be abejo, nėra, tačiau vidutiniškai šis skirtumas yra apie dešimt procentų. Atsižvelgiant į (...) Konstitucijos nuostatas, valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Prokurorai, nors jų įgaliojimus ir nustato Konstitucija IX skirsnyje „Teismai“, nėra teisminė valdžia, todėl tam tikras darbo užmokesčio skirtumas yra galimas.

(...) Prokurorų darbo užmokesčio dydis negali ženkliai skirtis nuo teisėjų darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į Konstitucijos 118 straipsnio nuostatas, o taip pat ir į patariamųjų Europos Tarybos institucijų (...) nuomonę, kad, nustatant prokurorų statusą ir jų darbo užmokesčio dydžius, turi būti atsižvelgiama į būtinumą išlaikyti tam tikrą teisėjų ir prokurorų atlyginimų pusiausvyrą . Panašus teisinis reglamentavimas yra ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Europos Tarybos Europos veiksmingumo teisingumo komisijos (...) 2020 metų duomenimis,  21 valstybėje teisėjai ir prokurorai vidutiniškai gauna vienodą arba beveik vienodą, besiskiriantį ne daugiau kaip 10 proc., darbo užmokestį.

I. Šimonytė: Pareigūnai turi gauti geras darbo sąlygas, įskaitant ir motyvuojantį darbo užmokestį, dėl kurio Seimas ir Vyriausybė praėjusiais metais priėmė visą pluoštą sprendimų. Yra tam tikras siektinas santykis (prokuroro atlyginimas sudaro 90 proc. atitinkamo lygio teisėjo atlygio) ir priimti sprendimai tai būtent ir numato.

E. Vaitkus: O kuo jums prokurorai blogesni už teisėjus?

D. Žalimas: Nebūtinai. Užmokestis už tiek teisėjų, tiek prokurorų darbą turi atitikti profesines žinias ir jų atsakomybės lygį. Didelių skirtumų tarp teisėjų ir prokurorų šiuo požiūriu nematyčiau. Iš abiejų – tiek teisėjų, tiek prokurorų – reikalaujama aukščiausio teisinių žinių lygio, profesionalumo, aukščiausių etikos standartų, objektyvumo. Skiriasi jų vaidmenys, bet be prokuroro pastangų kokybiškai atlikti valstybinio kaltinimo ar viešojo intereso gynėjo funkcijas būtų neįmanomas ir teisingas bylos nagrinėjimas. Maždaug vienodas teisėjų ir prokurorų atlyginimas už darbą patvirtintų ir sisteminį požiūrį į egzistuojantį teisinį reguliavimą: galima įžvelgti, kad pagal Teismų įstatymą šiuo metu prokurorams numatyta speciali tapimo teisėjais tvarka.

R. Žemaitaitis: Vienodai.

PAPILDOMAS KLAUSIMAS

Kokie papildomi konstituciniai įgaliojimai reikalingi Lietuvos prezidentui?

G. Jeglinskas: Manau, kad svarbiausia deramai susitvarkyti su visais turimais įgaliojimais, o po to jau galima svarstyti apie naujus.

A. Mazuronis: Jokie papildomi įgaliojimai nėra reikalingi. Reikalingas tik tvirtą asmeninį bei politinį stuburą turintis prezidentas, kuriam valstybės interesas bei rinkėjų uždėta atsakomybė būtų aukščiau už jo asmenines politines ambicijas ar ego. Kai bus toks žmogus ir apie kažkokius papildomus įgaliojimus klausimų tikrai nekils.

G. Nausėda: Šiuo metu pagal Konstitucijos 106 straipsnio nuostatas Respublikos Prezidentas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais, taip pat gali prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių. Respublikos Prezidentui turi būti suteikti įgaliojimai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

I. Šimonytė: Papildomi įgaliojimai tikrai nėra reikalingi. Reikia išmokti deramai naudotis suteikiamais įgaliojimais, kompetencijomis ir „galiomis“. Prezidentas naudodamasis savo teisėmis turi nustatyti teisinius, o ne politinius, ideologinius ar asmeninio patrauklumo rėmus. Jam aukščiausia vertybė turėtų būti pagarba įstatymų viršenybei ir dirbti savo darbą, spręsti klausimus pagal Konstitucijos įgaliojimus. Kišimasis į kitų institucijų kompetencijas ar pilkųjų zonų ieškojimas kuria nepasitikėjimą, konfrontaciją bei kuria iškreiptą vaizdą šalies piliečiams.

E. Vaitkus: Galimybės be teismo nukirsti galvas valstybės niekšams ir Lietuvos išdavikams. Juokauju, žinoma. Be teismo tokių dalykų daryti tikrai negalima. O reiktų štai ko – teisės vienasmeniškai atleisti iš užimamų pareigų ministrus, teisėjus, VSD, STT, policijos vadovus, kariuomenės vadą dėl akivaizdžių prasižengimų ar tinkamo neveikimo.

D. Žalimas: Jokie, nes jų pakanka, o išmanantis Konstituciją prezidentas visada gali atrasti daug potencialo spręsti jam tenkančius iššūkius naudodamasis turimais įgaliojimais. Turime vertinti tai, kad dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija yra ilgiausiai galiojanti Konstitucija Lietuvos valstybės istorijoje. Nors jai tik kiek daugiau nei 31 metai, prezidento, kaip ir kitų valdžios institucijų įgaliojimai, per tą laiką iš esmės nekito. Kaip sakė prezidentas Kazys Grinius, „reikia ne Konstituciją lenkti į save, bet save lenkti į Konstituciją“. Šie prieš šimtmetį pasakyti žodžiai lieka aktualūs ir dabar kalbant kad ir Prezidento konstitucinių galių klausimais. Kone visos diktatūros prasideda nuo skundų „per mažomis“ prezidento galiomis. Lukašenka čia puikus pavyzdys.

R. Žemaitaitis: Šiuo metu jų yra labai daug, tik nesugeba pasinaudoti tais įgaliojimais. 

Autorius Vilmantas Venckūnas

[email protected], Lietuvos naujienų skyrius