Port o Prensas, rugpjūčio 14 d. (AFP-AP-BNS). Haityje stiprus žemės drebėjimas šeštadienį pareikalavo mažiausiai 227 žmonių gyvybių, pranešė gelbėjimo tarnybų pareigūnai.
„Žuvusiųjų per žemės drebėjimą skaičius padidėjo iki 227 įskaitan 158 – pietuose“, netoli smūgių epicentro, per „Twitter“ parašė Haičio civilinės saugos agentūra. Pasak pareigūnų, dar šimtai žmonių yra sužeisti arba dingę.
Šie skaičiai buvo paskelbti šaliai pradedant vertinti 7,2 balo požeminio smūgio, kurio epicentras buvo maždaug už 160 km kelio į vakarus nuo tankiai apgyventos sostinės Port o Prenso, padarinius.
Ilgai trukę požeminiai smūgiai buvo juntami ir kaimyninėse šalyse. Tuojau po drebėjimo JAV Geologijos tarnyba (USGS) perspėjo, kad Haičio pakrantėje gali susidaryti iki trijų metrų aukščio cunamio bangos, bet vėliau šį pavojų atšaukė.
Jau gauta pranešimų apie padarytą materialinę žalą Haičio salos pietvakariniame pusiasalyje.
Įvykių liudininkai socialiniuose tinkluose paskelbė nuotraukų, kuriose matyti betoninių pastatų griuvėsių, tarp jų ir bažnyčios, kurioje, matyt, šeštadienį vyko kažkokia ceremonija.
„Sugriauta daugybė namų, žuvo žmonių, kai kurie – ligoninėje, – naujienų agentūrai AFP sakė 21 metų Christella Saint Hilaire (Kristela Sent Hiler), gyvenanti netoli epicentro. – Dabar visi gatvėse, o smūgiai tęsiasi.“
USGS geofizikas Paulas Caruso (Polas Karuzas) sakė, kad pakartotiniai smūgiai gali tęsti savaites ar mėnesius. Smarkiausias iš jau užregistruotų buvo 5,2 balo.
„Sugriuvo namai ir juos juosiančios sienos. Įgriuvo katedros stogas“, – naujienų agentūrai sakė Haičio vakariniame pakraštyje esančio Žeremi miesto gyventojas Jobas Josephas (Žobas Žozefas).
Kaip pranešama, miesto centras, apstatytas daugiausiai vienaukščiais gyvenamaisiais ir kitokiais pastatais, buvo smarkiai nuniokotas.
Taip pat reikšmingos žalos padaryta Kė miestui – be kita ko, jame sugriuvo kelių aukštų viešbutis.
Nelaimių virtinė
„Mobilizuoju visus savo administracijos išteklius, kad suteiktume pagalbą nukentėjusiems“, – per „Twitter“ parašė Haičio premjeras Arielis Henry (Arielis Anri) ir paragino šalį būti vieningą.
Jis paskelbė mėnesio trukmės ekstremaliąją padėtį visoje šalyje. Premjeras per spaudos konferenciją sakė prašysiantis tarptautinės pagalbos tik paaiškėjus visam žalos mastui.
Visgi JAV prezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas) nurodė „nedelsiant“ suteikti pagalbą Haičiui.
„Prezidentas leido JAV nedelsiant reaguoti ir paskyrė [pagalbos agentūros] USAID administratorę Samanthą Power (Samantą Pauer)... koordinuoti šias pastangas“, – Baltųjų rūmų žurnalistams sakė vienas aukšto rango administracijos pareigūnams.
Haitis dar nėra visiškai atsigavęs po 2010-ųjų sausį įvykusio 7 balų žemės drebėjimo, pavertusio griuvėsiais didžiąją dalį Port o Prenso ir aplinkinių miestų. Tuomet žuvo daugiau nei 200 tūkst. žmonių, dar 300 tūkst. buvo sužeisti, o daugiau nei pusantro milijono Haičio gyventojų neteko namų.
Po 2010 metų žemės drebėjimo be pastogės liko daugiau kaip milijonas žmonių – pusė šalies gyventojų, todėl salos institucijoms ir tarptautinei humanitarinės pagalbos bendruomenei iškilo milžiniškas iššūkis, kaip padėti šaliai, neturinčiai nei žemės registro, nei adekvačių statybos normų.
Tąsyk drebėjimas sugriovė šimtus tūkstančius namų, administracinių pastatų ir mokyklų bei 60 proc. Haičio sveikatos apsaugos įstaigų.
Pagrindinė šalies ligoninė iki šiol nebuvo visiškai atstatyta, o nevyriausybinėms organizacijos sunkiai sekėsi patenkinti didžiulius Haičio poreikius.
Naujausia krizė ištiko praėjus kiek daugiau nei mėnesiui nuo Haičio prezidento Jovenelio Moise'o (Žovenelio Moiso) nužudymo. Valstybės vadovą nušovė į jo namus įsiveržusi grupė užpuolikų, o ši ataka sukrėtė šalį, kovojančią su skurdu, besiplečiančiu gaujų smurtu ir COVID-19 pandemija.
Tuo metu JAV Nacionalinis uraganų centras prognozuoja, kad Haitį vėlai pirmadienį arba anksti antradienį pasieks atogrąžų audra „Grace“.
Redaktorius Raimondas Čiuplys
redakcija@bns.lt, Užsienio naujienų skyrius
Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.
Pateikite savo kontaktinius duomenis, ir mes Jums viską papasakosime. O jei jau turite sudarę sutartį - iškart sukursime paskyrą.
Tai yra nepriklausomas komentaras. Jį perspausdinti BNS klientai gali tik nekeisdami pavadinimo ir teksto. Nuoroda į BNS būtina.
© Baltic News Service.
Visos teisės saugomos.
Nėra sunku į tris Ukrainos nepriklausomybės dešimtmečius žvelgti su nusivylimu. Daugybė praleistų galimybių. Politikos ir ekonomikos elitas, kuris, regis buvo susitelkęs vien į savo praturtėjimą. Daugybė iššvaistyto laiko ir pinigų, begalė sugriautų svajonių ir neišsipildžiusių gyvenimo galimybių, daugybė ilgus metus trukusio pasitenkinimo esama padėtimi, už kurį po 2014-ųjų teko mokėti krauju.
Niekas neturėtų būti pernelyg patenkintas praeitimi. Tačiau savo pastarojo meto istorijoje Ukraina dar niekada nėra buvusi stipresnė ir labiau klestinti, o jos perspektyvos dar niekada nebuvo tokios šviesios.
Nesunku pamiršti, koks abejotinas atrodė Ukrainos valstybingumas po 1991-ųjų. Sovietinė biurokratija buvo ir nekompetentinga, ir patvari. Reformos vyko nepaprastai lėtai. Net nuvalyti ledą ir sniegą Kijevo gatvėse žiemą atrodydavo virš valdžios institucijų galimybių ribų. Klestėjo korupcija, ypač savo dalies surinkimas energijos išteklių tranzito sektoriuje. Rusijai nereikėjo spausti Ukrainos: ji gaudavo, ko norėjo.
Taip pat nesunku pamiršti, kad užsienyje šalis buvo vertinama per klišių ir stereotipų prizmę. Ukraina buvo padalyta į „rusakalbius Rytus“ ir „ukrainakalbius Vakarus“. Negiliai po paviršiumi esą kunkuliavo neonacizmas. Ekonomikos padėtis esanti beviltiška. Ukrainiečiai buvo taip traumuoti praeities, kad negalėjo imtis ateities. Ir taip toliau. Tuo metu viešoji Ukrainos diplomatija koncentravosi į antraeilį klausimą siekdama pakeisti anglišką Ukrainos sostinės pavadinimo rašybą iš „Kiev“ į „Kyiv“.
Dabar visa tai nebeatpažįstamai pasikeitė. Viena klišė subyrėjo išrinkus rusakalbį žydų kilmės prezidentą. Kita – pirmajam šalies parlamentarui juodaodžiui laimėjus olimpinį aukso medalį. Transformavosi ekonomikos struktūra. Taip pat pakito ir fiskalinė padėtis: tarptautinės kredito reitingų agentūros „Fitch“ patvirtintas „B“ reitingas ir jo teigiama perspektyva vos prieš kelerius metus būtų atrodę kaip iš fantastikos srities. Sunku patikėti, bet Ukraina nuo 2014 metų nebeimportuoja rusiškų dujų. Vyksta vyriausybės skaitmeninė transformacija. Mačiau, kokį pokytį dėl to patyrė Estija – tiek jos kasdieninis gyvenimas, tiek šalies reputacija užsienyje.
Dienotvarkė vis dar baugina, bet esu įsitikinęs, kad blogiausia – jau praeityje. Ukraina dabar yra pasitikinti, atspari šalis. Patirtis grūdina stiprią strateginę kultūrą, o naujos kartos politiniai ir ekonominiai lyderiai pereina į įtakos pozicijas.
Visa tai svarbu ukrainiečiams. Tačiau Ukrainos sėkmė taip pat yra strategiškai labai svarbi likusiai Europai. Taip yra ne tik dėl tos šalies dydžio ir geografinės padėties – ji meta iššūkį Vladimiro Putino Rusijai. Ukrainai esant dinamiškai, Rusija apimta sąstingio. Ukrainai esant tolerantiškai, Rusija pasižymi šovinizmu. Ukrainoje klestint pliuralizmui, Rusija yra monolitinė. Ukrainai laisvai diskutuojant apie savo istoriją, Rusija kuria melus ir mitus. Ukrainai esant atvirai pasauliui, Rusija tampa vis uždaresnė.
V. Putinas tai žino. Todėl jo propagandos mašina spjaudosi nuodais ant Ukrainos smarkiau nei ant bet kurios kitos šalies. Todėl jis nuolat ieško būdų Ukrainos pažangai pakirsti. Aiškiausias jo manijos ženklas buvo jo neseniai paskelbta „esė“ apie Ukrainos istoriją. Ar galite įsivaizduoti, kad Amerikos prezidentas imtųsi rašyti tūkstančius žodžių apie psichoistorinius ryšius tarp Jungtinių Valstijų ir Kanados? Ar kad švedų politikas rašytų apie Norvegiją? O britas – apie Airiją ar Škotiją? Tik Kinijos lyderio Xi Jinpingo neurozė dėl Taivano kažkiek tam prilygsta.
Kone neįsivaizduojama Ukrainos nuo 1991-ųjų padaryta pažanga yra košmaras Rusijai, šaliai, kurios sudėtingi santykiai su istorija pasireiškia per geografiją ir įgyvendinami smurtu. Smarki grėsmė V. Putino režimui gali išprovokuoti desperatiškas priemones. Todėl Vakarų parama Ukrainai yra tokia gyvybiškai svarbi, o jos nebuvimas kelia man didelį pyktį.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.