Nežinojimas, apatija, kaltė, cinizmas, arogancija, godumas ir bailumas. Tai, o ne kariai, tankai, kariniai lėktuvai ir raketos, yra galingiausi Kremliaus ginklai kare prieš Vakarus.

Pradėkime nuo nežinojimo. Kur vis dėlto yra ta Ukraina? Ši šalis, kad ir kur ji būtų, nelabai emociškai rezonuoja daugumos vakarų europiečių ir amerikiečių galvose. Mokykloje apie ją nesimokėme. Mes ten neatostogaujame. Mes niekada nematome jos produktų savo parduotuvėse. Negalime įvardyti nė vieno žinomo ukrainiečio.

Išsiskiriantį Ukrainos nepažįstamumą atitinka bendras neišmanymas apie jos saugumo padėtį. Nesuprantame, kuo svarbi esama tarptautinė tvarka, taip pat netopteli, jog sėkmingas Rusijos puolimas prieš kaimynines šalis taip pat sukeltų pavojų mūsų pačių laisvei, saugumui ir gerovei.

Nežinojimas gimdo apatiją. Praleidome pro akis, kad nuo 2014 metų tebesitęsiantis karas sugriovė gyvenimą šimtams tūkstančių ir kad 14 000 žmonių žuvo. Dabartinė krizė atrodo nauja, paslaptinga ir tolima. Matome naujienų pranešimus apie apkasuose esančius vyrus ir moteris, besiruošiančius ginti savo šalį nuo didžiulių sunkumų. Tai atrodo kaip žinia apie šaltį, purvą ir pavojus, bet, laimei, ji neturi nieko bendra su mumis. Kai kurie mūsų politikai reikalauja griežto atsako, kiti rekomenduoja būti atsargiems. Visa tai sudėtinga ir bjauru – ir kam tiek daug jaudintis, kai kamuoja koronavirusas, energijos kainos ir infliacija. Taigi, verčiame kitą puslapį arba perjungiame kanalą.

Kitur kaltės bombos pildo mūsų smegenis toksiška migla. Tikrai negali būti, kad V. Putinas savo nuoskaudas yra išgalvojęs. Taigi, mes tikriausiai padėjome jas sukurti. Viena klaida buvo išplėsti NATO – ypač kai, regis, pažadėjome to nedaryti. Rusijos iškilmingai minimos per karą patirtos kančios  suteikia jai teisę būti jautriai, ypač fašistų ir sukčių apniktos Ukrainos atžvilgiu, kuri, matyt, persekioja rusakalbius. Ir kodėl apskritai turėtume pasitikėti savo lyderiais? Jie niekada neatsiprašė už Iraką. Arba už Afganistaną. Arba dėl finansinės krizės. Tikriausiai jie ir šiuo klausimu klysta. Tad atsitraukime ir parodykime Rusijai pagarbą.

Už to slypi cinizmo užtvara: V. Putinas gali būti banditas, o Rusija – engėja. Ukraina yra jos auka. Bet pažvelkite į platesnį vaizdą. Kinija yra tikroji grėsmė, o Rusija – tik įkyrus kliuvinys. Realpolitik neabejotinai ragina suteikti V. Putinui, ko jis nori, ir patraukti jį savo pusėn. Sėkmės ukrainiečiams (ir Šiaurės bei Baltijos šalims, kurių eilė ateis vėliau). Tačiau mes, būsimi kisindžeriečiai, esame visatos šeimininkai. Neabejokite mūsų nuomone ir kompetencija.

Bent jau todėl, kad mūsų nuomonė turi papildomos naudos (mums). Rusai tokie puikūs klientai. Jie daug sumoka, kad išplautų savo reputaciją ir turtus. Prekyba ir investicijos, susijusios su Rusija, – nuostabus būdas įtraukti dėkingumo mokesčius, mokėjimus už konsultacijas, šalutinius sandorius, sinekūras ir kitus sultingus kąsnelius. Pinigai švelnina nesutarimus, nuramina sąžinę ir atbukina keblius principus. Pabandykite progai pasitaikius.

Galiausiai bailumas yra stipriausia nervus paralyžiuojanti medžiaga. Tikra konfrontacija su Rusija geriausiu atveju kainuotų brangiai, o blogiausiu – būtų siaubingai pavojinga. Ar tikrai pasisakote už priešpriešą su branduolinį ginklą turinčia šalimi, kuriai vadovauja negailestingas, slapus ir paranojiškas despotas? Kas, jei jis nutrauks gamtinių dujų tiekimą Europai? Ar esate pasirengę eiti į televiziją ir aiškinti savo sušalusiems, suerzintiems, išalkusiems, išsigandusiems rinkėjams, kad dėl kažkokių geopolitinių principų iškilo grėsmė jų darbui, o pragyvenimo lygis krenta? Ar tikrai norite siųsti savo sūnus ir dukteris ginti tolimų Rytų Europos šalių? Tokių aukų dėl nacionalinio saugumo laikai baigėsi. Rinkėjai nori taikos ir dialogo, o ne pasididžiavimo ir šlovės. Duokime jiems tai, ko jie nori.

Sveiki atvykę į psichologinį mūšio lauką. Ir į mums gresiantį pralaimėjimą.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.