Įsivaizduokit teniso žaidimą, per kurį kamuoliuką visuomet paduoda tas pats žaidėjas. Būtent taip veikia Rytų ir Vakarų santykiai. Vėl ir vėl Rusija perima iniciatyvą, o Vakarai galvotrūkčiais puola ruošti atsaką.

To pavyzdys – sekmadieninis Vladimiro Putino žvanginimas branduoliniais ginklais. Grįžome į 1961-ųjų Kubos raketų krizę, tik šįkart priešininkas yra nykštukiška burnojanti Putino figūra, o ne ūmus, žiaurus, bet iš itin racionalus sovietų lyderis Nikita Chruščiovas.

Ar kortos vargu ar galėtų būti pastatyta daugiau: iškilo ne tik branduolinės apokalipsės grėsmė, bet ir V. Putino išsakytas troškimas sugriauti ilgiau kaip keturis dešimtmečius trukusias pastangas palaikyti taiką. Taisyklėmis pagrįstas konsensusas, prasidėjęs 1975 metais Helsinkyje, įtvirtintas 1990-ųjų Paryžiaus chartijoje ir kitur, dabar subyrėjo į šipulius.

V. Putinas siekia neutralios demilitarizuotos buferinės zonos nuo Norvegijos iki Juodosios jūros. Tai yra praeito amžiaus 4-ojo dešimtmečio mąstysena. Tai reiškia karą Ukrainoje dabar, o jeigu V. Putinui ten pasiseks – tuomet kažkur kitur. Galimi taikiniai – Centrinė Azija, Moldova, Sakartvelas arba, svarbiausia, Baltijos šalys.

Jeigu delsime – ir vėl suteiksime teisę kamuoliuką paduoti Rusijai. Kremlius rinksis reikalavimus ir laiką, kada juos pateikti. Pragaištingiausias Vakarų aljansui – ir tuo pačiu patraukliausias Putino režimui – būtų karinis spaudimas sukurti sausumos tiltą į Kaliningrado sritį per siaurą Suvalkų koridorių, jungiantį Lenkiją ir Lietuvą. Vos prieš kelis mėnesius tai galėjo atrodyti visiškai neįsivaizduojama. Tačiau lygiai taip pat atrodė ir didelio masto neišprovokuota invazija į Ukrainą.

Baltijos jūros regionas turi kai kurių pranašumų, pavyzdžiui, Lenkijos karinė masė, Šiaurės šalių technologiškai pažangūs arsenalai ir Baltijos šalių didelis atsparumas ir ryžtas. Tačiau esama ir keblumų, ypač susijusių su topografija: Estija, Latvija ir Lietuva yra iš principo sunkiai apginamos. Šiose šalyse maža gamtinių kliūčių, kurios sulėtintų įsibrovėlius, o atsitraukti nėra kur. Šie suvaržymai tampa didele našta Aljanso platesniam atgrasymui, įtvirtintam NATO sutarties 5-uoju straipsniu. Puolimas prieš vieną NATO narę reiškia puolimą prieš jas visas, ir tai reikalauja proporcingo atsako.

Pasitikiu šia garantija, bet visgi nebūčiau linkęs jos išbandyti. Rusija gali pasirinkti kitą savo provokaciją tokiu metu, kai Aljansas patirtų didelę įtampą dėl kitokių priežasčių: galbūt Vakarų konflikto su Kinija arba atsiradusių kitų dėmesį nukreipiančių aplinkybių, kaip antai: JAV prezidento rinkimai ar į valdžią atėjęs prezidentas izoliacionistas.

Trumpai tariant, reikia rinktis – ginti mažąsias NATO sąjungininkes patiriant didelių sunkumų vėliau arba ginti daug didesnę draugę, Ukrainą, kol dar galime.

Aš rinkčiausi pastarąją išeitį. Vienas privalumas – kad tebefunkcionuojanti Ukrainos valstybė yra partnerė ir potenciali sąjungininkė, turinti 40 mln. gyventojų ir kontroliuojanti didesnę nei Prancūzijos teritoriją.

Kitas dalykas – kad Vakarai dabar kaip niekad įaudrinti ir vieningi. Vakarų visuomenės mintyse susidarytas gėdingai blankus Rytų Europos žemėlapis dabar buvo nuspalvintas – daugiausiai ryškiai raudonais kraujo atspalviais. Tai lėmė ukrainiečių stulbinama narsa ir ryžtas, sulėtinęs, galbūt sustabdęs ar net sužlugdęs Rusijos puolimą. Dabar ryžtingas įsikišimas galėtų būti išties reikšmingas ir sukelti Putino režimo griūtį.

Taigi, kad ir kokių būtų bauginamų grėsmių, manau, kad atėjo laikas perimti kamuoliuką ir pasiųsti jį Maskvos link. Tai reiškia ne vien ekonomines sankcijas, bet ir atvirą karinę pagalbą – įranga, šaudmenimis, logistikos priemonėmis, žvalgybos duomenimis, oro transportu, taip pat savanoriais. Užkulisiuose eičiau dar toliau, trikdydamas Rusijos agresiją specialiųjų pajėgų slaptomis operacijomis ir puolamosiomis kibernetinėmis atakomis.

Tai rizikinga, bet delsti reiškia pralaimėti. Esame didesni, turtingesni ir stipresni negu Rusija. V. Putinas tai žino. Mes kartais tai užmirštame. Turėtume tai prisiminti – ir atitinkamai veikti.

----------