2020.07.02 18:38 |Kategorija:  Cover news
BNS nuotr.

Valdžios institucijos juda link kompromiso dėl nacionalinio plėtros banko idėjos

Vilnius, liepos 2 d. (BNS). Valdžios institucijos juda link kompromiso steigti valstybinį plėtros banką, kuris sujungtų kelias dabar veikiančias įstaigas, tačiau neteiktų mažmeninės bankininkystės paslaugų.

Apie požiūrių artėjimą skirtingų įstaigų atstovai kalbėjo po Prezidentūroje surengtos diskusijos, nors galutinio aiškumo dėl koncepcijos ir planuojamo veiklos modelio dar nėra.

Finansų ministras Vilius Šapoka sakė, kad kad ketvirtadienio diskusijoje skirtingos šalys „suvienodino žodyną“. Anot jo, pasiektas konsensusas, jog į vieną turėtų būti konsoliduotos trys organizacijos – „Invega“, VIPA ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondas.

„Reikia turėti vieną, stiprią nacionalinę plėtros įstaigą, konsoliduojant tris. Ar šią struktūrą pavadinsime banku, tai yra skonio dalykas, nes su tradicine bankininkyste tokia institucija turėtų mažai bendro“, – po diskusijos vykusioje spaudos konferencijoje sakė V. Šapoka.

Prezidento patarėjas Simonas Krėpšta teigė, kad diskusijoje nebuvo nė vieno prieštaravimo valstybinio plėtros banko idėjai. Tačiau, anot jo, buvo prieita prie išvados, kad tokiam bankui į mažmeninę bankininkystę eiti nereikėtų.

„Diskutavome, kuo bankas turėtų neužsiimti, kokie yra blogieji pavyzdžiai – buvo prieita prie bendros nuomonės, kad mažmeninė bankininkystė neturėtų būti tokio banko sritis“, – tvirtino S. Krėpšta.

Jis taip pat pabrėžė, kad tarp diskusijos dalyvių formavosi sutarimas, jog bankas turėtų būti steigiamas konsoliduojant jau egzistuojančias institucijas.

Prezidentas G. Nausėda išplatintame pranešime spaudai teigė, kad nauja įstaiga padėtų „užtikrinti smulkiojo ir vidutinio verslo kreditavimą, kuris pastaruoju metu tapo mažiau prieinamas“, tačiau „mažmeninių finansinių paslaugų gyventojams teikimas nėra viena iš nacionalinio plėtros banko užduočių“.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas „valstietis“ Valius Ąžuolas akcentavo blogėjantį bankinių paslaugų prieinamumo regionuose klausimą.

„Seimo nutarime yra suformuluotas valstybinio plėtros banko kūrimas ir valstybės dalyvavimas kredito įstaigų kapitale. Pradedant nuo smulkiosios bankininkystės ir regionuose dirbančių kredito įstaigų, tai tikrai valstybei iš naujo nereikia kurti skyrių, daryti tinklą ar užsiimti tikrai sudėtinga veikla“, – sakė V. Ąžuolas.

„Užtektų įsigyti kapitalus kredito įstaigose, taip pat palaikyti tą mažmeninę rinką, ypač regionų finansavimo“, – savo viziją dėstė parlamentaras.

Asociacijos „Investors‘ forum“ valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas sakė prieš penketą metų neįsivaizdavęs savęs palaikančio valstybinio banko idėją, tačiau dabar mato jam vietos rinkoje.

„Manau, kad valstybinis bankas turi savo vietą ir rinkoje būtų priimtas. Vienintelis klausimas, ar jis turėtų būti plėtros bankas, ar galėtų tapti iš tikrųjų banku. Aš pritariu, kad mažmeninė bankininkystė neturi būti šito banko dalis“, – sakė R. Valiūnas.

„Manau, kad kiti komerciniai bankai tokio varianto nebijotų“. – pridūrė jis.

Prezidentūros organizuotoje diskusijoje nuotoliniu būdu dalyvavusi Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Kristalina Georgieva sakė, kad kuriant valstybinį banką labai svarbu turėti stiprų valdymo modelį, kuris būtų nepriklausomas nuo politinės įtakos.

„Jie (valstybiniai bankai – BNS) gali vykdyti funkcijas, kurių nevykdo privatūs bankai – teikti finansavimą projektams, kurie yra naudingi platesniai ekonomikai bei suteikti anticiklinį skolinimą. Tačiau valstybiniai bankai turi atviras arba numanomas valdžios garantijas, kas lemia žemas finansavimo kainas, tačiau taip pat gali nešti dideles fiskalines rizikas“, – sakė TVF vadovė.

Kaip pavyzdį ji pateikė Vokietijos nacionalinį plėtros banką KfW, pagal kurį savo pasiūlymą modeliuoja Prezidentūra. Šis bankas esą yra įrodymas, kaip aiškus modelis, ribota veiklos sritis ir aiškiai įtvirtintas mandatas gali padėti suvaldyti rizikas.

Praėjusią savaitę Seimas pavedė Vyriausybei pradėti valstybinio banko steigimo procedūras. Vyriausybė įgaliota iki rugsėjo pradėti konsultacijas su Europos Komisija dėl techninės paramos Valstybinio plėtros banko steigimui. Be to, banko kūrimas pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu. 

Paskutinis valstybės valdytas Žemės ūkio bankas privatizuotas 2002 metais, jį nupirko Vokietijos bankas „Nord LB“ (dabar „Luminor“). Metais anksčiau buvo parduotas ir Lietuvos taupomasis bankas, kurį įsigijo Estijos „Hansabank“ (dabar „Swedbank„).

Europos Komisijos teigimu, šiuo metu Lietuvos bankų sektorius yra vienas labiausiai koncentruotų ES, todėl didėja ir sisteminė rizika. Trims didžiausiems bankams „Swedbank“, SEB ir „Luminor“ priklauso apie 80 proc. rinkos.

Autoriai: Paulius Viluckas, Vaidotas Beniušis, Šarūnas Sabaitis

redakcija@bns.lt, +370 5 205 85 20, Verslo naujienų skyrius

Rodyti: 
 

Jei ši informacija Jums naudinga, kviečiame prenumeruoti BNS naujienlaiškį ir taip prisidėti prie kokybiškos žiniasklaidos stiprinimo.

 

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

 

Kaip tapti BNS vartotoju?

Pateikite savo kontaktinius duomenis, ir mes Jums viską papasakosime. O jei jau turite sudarę sutartį - iškart sukursime paskyrą.

 
 

Naujienų srautas

Neprisijungusiems naujienos rodomos su 1 val. pavėlavimu.
 

Ketvirtadienis, liepos 02

2020.07.02 17:30
Lietuvos politika 2020.07.02 17:30
2020.07.02 16:55
Lietuvos politika 2020.07.02 16:55
2020.07.02 16:16
Lietuvos politika 2020.07.02 16:16
2020.07.02 12:13
Lietuvos politika 2020.07.02 12:13
2020.07.02 11:35
Užsienio naujienos 2020.07.02 11:35
2020.07.02 10:18
Lietuvos verslas 2020.07.02 10:18
2020.07.02 09:12
Lietuvos politika 2020.07.02 09:12
2020.07.02 08:10
Užsienio naujienos 2020.07.02 08:10
2020.07.02 08:00
Įvairenybės, kultūra 2020.07.02 08:00
 
2020.06.18 11:25 |Kategorija:  Komentarai

Lucasas: kuo vergovės tema svarbi Vidurio ir Rytų Europai? - KOMENTARAS

Komentaras

Tai yra nepriklausomas komentaras. Jį perspausdinti BNS klientai gali tik nekeisdami pavadinimo ir teksto. Nuoroda į BNS būtina.

Edward Lucas

2020-06-18

Judėjimas „Juodųjų gyvybės svarbios“ buvusioms pavergtosioms tautoms gali atrodyti tolima problema, ir tą patį galima pasakyti žvelgiant iš priešingos pusės. Protestuotojai Jungtinėse Valstijose ir kitur galvoja, kad visi baltieji yra daugmaž vienodi. Vis dėlto žmonės iš šalių į rytus nuo Vokietijos neatliko jokio vaidmens europiečiams kolonizuojant Afriką, Aziją ir Lotynų Ameriką. Šio šalys negavo naudos iš prekybos vergais. Jų juodaodžių bendruomenės – nežymios.

Tačiau tereikia pasidomėti atidžiau, ir panašumai žvelgiant abiem kryptimis atrodo sukrečiantys.

Pradėkim nuo vergovės. Europoje ji buvo panaikinta maždaug tuo pat metu, kaip ir Jungtinėse Valstijose. Valakijoje, kuri dabar yra dalis šiuolaikinės Rumunijos, prekyba vergais čigonais (dabar dažniau vadinamais romais) baigėsi tik 1856 metais. Rusijos imperijoje baudžiauninkai buvo išlaisvinti 1861-aisiais. Jungtinėse Valstijose konstitucijos 13-oji pataisa panaikino vergovę 1865 metais.

XVI amžiaus viduryje, maždaug tuo pačiu metu, kai europiečiai naujakuriai atnešė vergovę į Šiaurės Ameriką, publicistas, žinomas kaip Mykolas Lietuvis, rašė, kaip totoriai kastruodavo vergus, „nupjaudavo jiems ausis ir šnerves, žymėdavo skruostus ir kaktas įkaitinta geležimi, dieną versdavo dirbti sukaustytus grandinėmis ir pančiais, o naktį – uždarydavo į kalėjimus“. Jų maistas būdavo kirmėlėta pašvinkusi mėsa. Na, o jaunos vergės būdavo laikomos jų šeimininkų „gašliems malonumams“.

Vergovės palikimas tebėra gausus: pavyzdžiui, daugumos latvių ir estų pavardžių menka įvairovė kyla iš XIX amžiaus pradžios, kai baudžiauninkams pagaliau buvo leista rinktis vardus. Romų – teoriškai laisvų, bet praktiškai visuomet užimdavusių žemesnę ekonominę, socialinę ir politinę padėtį – patiriami sunkumai atkartoja juodaodžių amerikiečių patirtį.

Panašumų galima įžvelgti ir Amerikos autochtonų žudynės per „indėnų karus“, vykusius nuo XIX amžiaus vidurio iki to šimtmečio pabaigos. XIX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Rusijos imperija vykdė genocidą Čerkesijoje, iš kurios šimtai tūkstančių žmonių pabėgo dėl teroro ir marinimo badu. Išlikusiųjų palikuoniai tebegyvena Sirijoje ir kitose buvusiose Osmanų imperijos dalyse. Šios tautos didžiausia nesėkmė – kad genocidą ji patyrė prieš atsirandant modernioms komunikacijos priemonėms, nuo likusio pasaulio daugiausiai atskirtame regione. Čerkesų likimas buvo beveik niekam nežinomas, kol Oliveris Bullough atgaivino jų istoriją 2011 metais išleistoje savo knygoje „Tebūnie mūsų šlovė didi“ (Let our Fame be Great).

Šį mėnesį estai, latviai ir lietuviai, taip pat lenkai, rumunai ir ukrainiečiai mini sovietinių trėmimų metines. Žmonės būdavo išplėšiami iš savo tėvynės ir pavergiami, tik jie gabenti gyvuliniais vagonais, o ne Atlanto vandenynu plaukiojusiais laivais. Tačiau badas, troškulys, siaubas ir pažeminimas – bei aukų skaičius – atrodo itin panašus.

Žinoma, didžiausią skirtumą lėmė Rusija – joje vergovę palaikė ne užjūrio viešpačiai, o pačios šalies valdytojai. Kaip 2011 metais savo revoliucingoje knygoje „Vidaus kolonizacija. Rusijos imperijos patirtis“ (Internal Colonization: Russia’s Imperial Experience) atkreipė dėmesį Aleksandras Etkindas, vietos valdytojai išsiskyrė iš kitų, nes savo valstybėje jie elgėsi panašiai, kaip kitų šalių galingieji tvarkėsi savo užjūrio valdose. Beatodairišką gamtinių išteklių naudojimą (kailių ir medienos – valdant Romanovams, mineralinių žaliavų – atėjus sovietams) papildė beširdiškas abejingumas daugumai kitų į šį procesą įtrauktų žmonių. Trumpai tariant, Rusija buvo ir imperializmo vykdytoja, ir jo auka.

Paskatintos įniršio, išprovokuoto Amerikos policijos brutalaus elgesio atvejų, daugelis Vakarų šalių pradeda kelti platesnius klausimus apie savo istoriją. Šie klausimai yra sunkūs – viena vertus, jie iškelia kompensacijų už įvykdytus nusikaltimus temą, o kita vertus, jie yra pavėluoti. Jie pabrėžia, kaip iškraipytai ir fragmentiškai prisimenama praeitis.

Kad ir būdamos tolimos šiems reikalams, Rusijos ir sovietų imperializmo aukos dėl tokių klausimų turėtų džiūgauti – jų diena irgi kada nors ateis.

 

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Rodyti: