Nacionalinės premijos – V. Palčinskaitei, R. Samuolytei, M. Urbaičiui (papildytas)
papildymai visame teksteVilnius, gruodžio 11 d. (BNS). Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas šiemet gavo šeši kūrėjai, tarp jų – šiemet 80-metį atšventusi poetė, vertėja, dramaturgė Violeta Palčinskaitė.
Ji premiją pelnė už vaizduotės žaismę kūryboje kelioms skaitytojų kartoms ir daugialypės patirties liudijimą memuaruose, pirmadienį paskelbė Nacionalinių premijų komisijos pirmininkas, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas.
Nacionalinės premijos taip pat skirtos fotomenininkei Violetai Bubelytei, parodų kuratorei Giedrei Jankevičiūtei, aktorei Rasai Samuolytei, tarpdisciplininio meno kūrėjai Eglei Rakauskaitei, kompozitoriui Mindaugui Urbaičiui.
E. Rakauskaitė įvertinta už kultūros paradigmas keičiančią kūrybą ir ilgalaikį poveikį šiuolaikiniam menui.
Pasak A. Gelūno, jai ir V. Palčinskaitei nacionalinės premijos skirtos už viso gyvenimo nuopelnus.
V. Bubelytė įvertinta už drąsą ir autoironiją fotografiniuose monospektakliuose, G. Jankevičiūtė – už visuomenės kritinės atminties formavimą tarptautinio kalibro knygomis ir parodomis, R. Samuolytė – už įspūdingą aktorystės diapazoną ir įtaigą teatre ir kine, M. Urbaitis – už urbanistinę energiją ir minimalizmo grožį muzikos ir šokio scenose.
Visuomenė iš viso buvo pasiūliusi 47 menininkus premijai gauti.
„Turbūt nėra nė vieno komisijos nario ar narės, kuris nebūtų apgailestavęs, kad tiek mažai premijų“, – teigė A. Gelūnas.
Jis vylėsi, kad bus grįžta prie tradicijos skirti devynias, o ne šešias premijas. Kita vertus, jis pabrėžė, jog tai nereiškia, kad tuomet būtų įvertinti viso to nusipelnę.
„Kartais tiesiog ties pavarde sustodavome iš nuostabos: ką, nejaugi jis ar ji dar neturi nacionalinės premijos. Pasirodo, labai kūrybinga valstybė ir visuomenė esame“, – sakė komisijos pirmininkas.
Anot jo, renkant laureatus įtakos turi ne tik kūrėjo nuopelnai, bet ir meno žanras, kuriam jis atstovauja.
„Kartais metai nelygūs metams, kartais viename žanre būna daugybė įspūdingų kandidatūrų, o kitame žanre – beveik nieko. Kaip ir būtų neteisinga, jei sakytume, kad iš žanro tik po vieną atstovą ar atstovę. Tikrai taip nėra. (...) Bet taip, tai yra kriterijus, norime aprėpti kuo platesnį diapazoną kūrybos sričių, nes galvojame, kad jos lygios tarpusavyje“, – kalbėjo A. Gelūnas.
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.
Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 39 tūkst. eurų.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams paprastai įteikiamos minint Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Autorė Jūratė Skėrytė
[email protected], +370 5 239 64 16, Lietuvos naujienų skyrius
Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.
Kaip tapti BNS vartotoju?
Pateikite savo kontaktinius duomenis, ir mes Jums viską papasakosime. O jei jau turite sudarę sutartį - iškart sukursime paskyrą.
Naujienų srautas
Pirmadienis, gruodžio 11
Lucasas: pilkoji zona – migracija - KOMENTARAS
Komentaras
Tai yra nepriklausomas komentaras. Jį perspausdinti BNS klientai gali tik nekeisdami pavadinimo ir teksto. Nuoroda į BNS būtina.
Edward Lucas
2023-11-28
Kai Kremlius ankstesnį kartą puolė Suomiją, jis pasitelkė tankus ir naikintuvus. Praėjus aštuoniasdešimčiai metų, jam pakanka mikroautobuso. Rusų pareigūnai veža 55 prieglobsčio prašytojus iš dabar jau uždaryto pasienio punkto Saloje į paskutinį dar veikiantį Lotoje Tolimojoje Šiaurėje, netoli Murmansko.
Vaizdai – širdį veriantys: nevilties apimti žmonės iš Somalio, Irako bei Sirijos stoviniuoja stingdant šalčiui vos keli šimtai metrų nuo vienos saugiausių ir geriausiai valdomų šalių pasaulyje. Tačiau planas yra ciniškas. Rusija (ir jos sąjungininkė Baltarusija) naudoja juos kaip figūrėles geopolitiniame žaidime, kurį jos jau daugelį metų žaidžia prieš Suomiją, Norvegiją, Baltijos šalis bei Lenkiją.
Tikslas – iš pradžių parodyti šias šalis kaip žiaurias ir hipokritiškas, apgręžiančias žmones, kurių prieglobsčio prašymai pagal įstatymus bent jau turi būti sąžiningai išnagrinėti. Antrasis ir didesnis tikslas yra sukurti politinę įtampą. Jautrūs aktyvistai vyks į pasienį padėti. Dar jautresni balsai sako, kad jei tos šalys, į kurias nusitaikyta, neatsilaikys ir padarys išimtį humanitariniais pagrindais, migrantų skaičius išaugs nuo dešimčių iki šimtų, o tada – iki tūkstančių. Pakertamas pasitikėjimas valdžia. Auga baimės dėl Rusijos gebėjimo kelti chaosą.
Kremlius naudojasi dviem susijusiais faktoriais. Vienas yra pabėgėlių srautus kuriantys chaosas ir kančios šalyse į pietus ir rytus nuo Europos, kuriuos jis iš dalies kursto. Kitas – Europos rinkėjų nuogąstavimai, kad migracija žlugdo ekonomiką ir destabilizuoja visuomenę. Kai kurie iš šių būgštavimų gali būti priskiriami Rusijos propagandai. Bet dauguma – ne. Ar dėl nesėkmės, ar dėl klaidingo vertinimo, bet Europos vyriausybėms pastaraisiais dešimtmečiais siaubingai prastai sekėsi spręsti šiuos klausimus. Daugybėje šalių nuo Sachelio iki Vidurinių Rytų siaučia konfliktai, jas slegia skurdas, ir žmonės migruoja. Tuo tarpu jas priimančiose šalyse didėjanti paklausa smukdo viešąsias paslaugas. Daugelyje šalių integracija atrodo nesėkminga.
Prie nekompetencijos prisideda ir politinė nesėkmė. Isteblišmento partijos liepė visuomenei nesijaudinti arba atmetė jos nuogąstavimus kaip rasistinius. Tačiau žvelgimas į rinkėjus iš aukšto ir jų įžeidinėjimas galiausiai atsigręžia prieš jas pačias.
Būtent tai išvydome Nyderlanduose, kur prieš imigrantus nusiteikusi (ir Kremliui draugiška) Laisvės partija, vadovaujama Geerto Wilderso, tik ką laimėjo daugiausiai vietų parlamente.
Sprendimų priėmėjai nesuvokė, kad jų rinkėjų būgštavimai yra pažeidžiama nacionalinio saugumo vieta. Pirmiausia, priešiškos valstybės gali panaudoti purvinus triukus iš savo arsenalo, kad pakurstytų baimes, susiskaldymą ir nepasitikėjimą. Antra, tokios nuotaikos pakurstys iškilimą antiisteblišmento partijų, kurios smerkia senus daugiašalius saugumo įsipareigojimus ir net gali, kaip G. Wildersas, flirtuoti su putinistinėmis idėjomis apie šeimą, tradicijas ir suverenumą (žinoma, Rusijos realybė kitokia, bet nedaugelis Kremliaus gerbėjų užsienyje į tai gilinsis).
Stipriose, giliai įsišaknijusiose demokratijose žala yra ribota. Nyderlanduose gyvenimas iš esmės toliau tekės sava vaga, kaip ir kitose šalyse, kur populistinės partijos įgijo tam tikrą politinę galią, pavyzdžiui, Danijoje, Švedijoje ir Italijoje.
Tikroji kaina bus sumokėta Ukrainoje, prarandančioje išorinę paramą, kurios jai reikia, kad įveiktų Rusiją. Europos vienybė, buvusi stebėtinai stipri nuo plataus masto invazijos pradžios 2022-aisiais, dabar trūkinėja. Vengrija blokuoja naujausią Europos Sąjungos paramos dalį. Vokietija, regis, klaidingai mano, jog dalinė Vladimiro Putino pergalė padarys pasaulį saugesnį. Jungtinės Valstijos yra užsiėmusios Izraeliu. Lenkiją apėmęs protekcionistinis spazmas, kurį skatina baimė dėl Ukrainos sunkvežimių vairuotojų konkurencijos. Pažadėti artilerijos sviediniai nepristatomi. Rinkimai Nyderlanduose dar labiau temdo šį niūrų vaizdą.
Ilgalaikis atsakymas yra geresnis valdymas. Trumpalaikis – geresnis atgrasymas. Bet nė vieno iš jų horizonte nematyti.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.