BNS app
 
 
 
2023.01.27 13:41 |Kategorija:  Cover news
Irmanto Gelūno/BNS nuotr.

Raudonasis Kryžius patyrė fiasko, Rusijoje nelaisvėje laikomi ir civiliai – paramedikė (nuotraukos)

Vilnius, sausio 27 d. (BNS). Tarptautinis Raudonasis Kryžius ir kitos humanitarinės misijos patyrė fiasko Rusijos kare prieš Ukrainą, nes Rusija neleidžia jiems padėti karo belaisviams, tarp kurių yra ir dešimtys tūkstančių civilių, teigia Ukrainos savanorė, paramedikė Julija Pajevska-Taira.

Tris mėnesius rusų nelaisvėje išbuvusi ukrainietė teigė, kad Rusija nesilaiko jokių tarptautinių normų ir susitarimų.

„Tai visiškai negailestingi žmonės, jokių žmogaus teisių ten nesilaikoma. Man atsisakė teikti medicinos pagalbą, negalėjau turėti kontakto su artimaisiais arba valstybės atstovais, mane kankino. Visus tris mėnesius negirdėjau nė vieno gero žodžio“, – penktadienį per spaudos konferenciją Seime sakė Vilniuje viešinti Andrejaus Sacharovo premijos laureatė.

„Matome visišką Raudonojo Kryžiaus misijos fiasko Rusijos teritorijoje. Nežinau ir negaliu paaiškinti, kodėl taip yra, deja, taip yra. Jokios informacijos iš tarptautinių humanitarinių organizacijų, misijų mes neturime. Pastaruoju metu kai kurie belaisviai galėjo parašyti laišką namo, šeimos gavo trumpą žinią, bet tai labai mažas procentas“, – tvirtino ji.

J. Pajevska-Taira praėjusių metų kovo 16 dieną buvo pagrobta ir tris mėnesius praleido rusų nelaisvėje.

Prieš patekdama į nelaisvę, paramedikė perdavė savo prie kūno tvirtinama kamera įrašytą vaizdo medžiagą iš naikinamo Mariupolio naujienų agentūros „Associated Press“ (AP) žurnalistams. Vaizdai apie karo žiaurumus, sužeistų ir mirštančių Ukrainos vaikų, Ukrainos, o taip pat ir Rusijos karių gelbėjimą apskriejo visą pasaulį.

Belaisvių skaičius nežinomas

J. Pajevskos-Tairos teigimu, tiksliai nežinoma, kiek ukrainiečių yra laikomi rusų nelaisvėje.

„Tikslaus skaičiaus nežinome, bet kalbama apie dešimtis tūkstančių žmonių. Yra daug dingusiųjų be žinios, daug iš jų laikoma nelaisvėje. Manau, kad kažkoks procentas jų yra jau žuvę. Tai patvirtina masinės kapavietės deokupuotose teritorijose“, – sakė ji.

Moteris pasakojo kaip tik penktadienį sulaukusi žinios, jog vienas jos pažįstamas, civilis asmuo, dingęs prieš devynis mėnesius, vis dėlto yra gyvas rusų nelaisvėje, tačiau Rusija atsisako tai patvirtinti.

Atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į pagrobtus ir nelaisvėje laikomus civilius ukrainiečius ragino ir Lietuvos europarlamentaras Petras Auštrevičius.

„Tai civiliai žmonės, kurie yra galbūt aktyvistai, galbūt pasisakę, išreiškę savo poziciją buvo pastebėti socialinėje medijoje, tokių žmonių yra labai daug, tarp jų yra labai daug moterų, kurios patiria ypatingą Rusijos agresorių prievartą“, – tvirtino jis.

Europarlamentaras pabrėžė, kad praktiškai nėra tarptautinių instrumentų tiems žmonėms išlaisvinti.

„Prieigos prie jų neturi nei Raudonasis Kryžius, nei kitos organizacijos, Rusija slepia jų buvimo vietą“, – sakė jis.

Anot P. Auštrevičiaus, vienų žmogaus teisių gynėjų duomenimis, vien kolonijoje „Brianskas-2“ laikoma apie 500 civilių ukrainiečių.

„Labai prašyčiau padaryti viską, ką gali jūsų valstybė, kad padėtumėte mūsų belaisvių apsikeitimams. Tai labai skausmingas klausimas Ukrainai, yra labai daug karių ir civilių paimti į nelaisvę ir laikomi nesilaikant jokios teisės“, – penktadienį prašė J. Pajevska-Taira.

„Negaliu patikėti, kad visa tai patyriau“

Ji teigė, kad tokio siaubo ir žiaurumų, kuriuos rusai daro Ukrainoje su jos gyventojais, pasaulis nematė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. 

Paramedikė prisipažino iki šiol negalinti patikėti, kad pati patyrė tokių kankinimų.

„Neturėjau jokios slaptos informacijos ir negalėjau jiems jos suteikti, aš tik paramedikė, nesu aukšto rango karininkė, neturėjau jokios informacijos, kuri galėtų būti jiems įdomi, kuri būtų susijusi su situacija fronte“, – pasakojo moteris.

„Negaliu patikėti, kad visa tai patyriau pati ir kad toks gulagas gali egzistuoti XXI amžiuje“, – sakė ji.

J. Pajevska-Taira įsitikinusi, kad Rusija civilius kankina tam, jog išgąsdintų tarptautinę bendruomenę.

„Esu įsitikinusi, kad tai daroma tam, jog būtų daromas spaudimas, kad būtume palaužti ir išgąsdinti. Išgąsdinti ne tik tie, kurie patiria kankinimus, bet taip pat išgąsdinta visa  tarptautinė visuomenė“, – Vilniuje sakė paramedikė iš Ukrainos.

Teikdama pagalbą Mariupolyje ji teigė pirmą kartą pamačiusi, kaip miršta miestas.

„Daug kartų šiame kare mačiau, kaip miršta žmonės, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai mačiau pusės milijono miesto mirtį, kaip kasdien po truputį iš jo išteka kraujas. Tai didžiulė žaizda mano širdyje, turėjau ten daug draugų ir daugelio jų likimas neaiškus iki šiol“, – pasakojo ukrainietė.

Kovoja prieš propagandą

Ji teigė savo nufilmuotus įrašus perdavusi žurnalistams tam, kad „visa žmonija sužinotų, kas ten (Mariupolyje – BNS) vyksta“.

J. Pajevska-Taira penktadienį Vilniuje žurnalistams sakė, kad jos sveikata kol kas neleidžia grįžti į frontą.

„Bet kai pasveiksiu, norėčiau grįžti ten. Tačiau tai, ką darau dabar, taip pat yra labai svarbu, tai vertinu, kaip karą Vakarų fronte prieš Rusijos propagandą“, – tvirtino ji.

„Lieku kariu šiame kare, kaip ir visi jūs, nes tikiu, kad informacija ir tiesa nugalės“, – pridūrė moteris.

Kovą su Rusijos propaganda ji vadino vienu svarbiausiu uždaviniu šiuo metu, mat būtent dėl to daugelis rusų mano vykdantys šventą misiją.

„Svarbiausia yra sustabdyti rusų propagandą, jie meluoja nuolat, jie ir jus naciais vadina taip pat, kaip ir ukrainiečius, jie atsisako suteikti teisę mums egzistuoti ir tai yra visos tautos išnaikinimas. Ši grėsmė egzistuoja ir visoms kitoms Europos tautoms“, – pabrėžė viešnia.

„Jie nori valdyti mažiausia buvusios Rusijos imperijos teritorijas, ir iš to, ką man pasakojo, laukia, kol užims teritorijas ir tautos joms paklus. Jie įsitikinę savo didžiule misija ir kad tam turi teisę“, – pasakojo J. Pajevska-Taira.

Rusija didelio masto invaziją į Ukrainą pradėjo praėjusio metų vasario pabaigoje, 2014 metais ji aneksavo Krymą.

Autorė Jūratė Skėrytė

Šį pranešimą iliustruojančią BNS Foto komandos parengtą fotogaleriją galite atsidaryti paspaudę nuorodą: https://www.bns.lt/nuotraukos/1285

redakcija@bns.lt, +370 5 239 64 16, Lietuvos naujienų skyrius

Rodyti: 
 
 

Naujienų agentūros BNS informaciją naudoti komerciniais tikslais be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

 

Kaip tapti BNS vartotoju?

Pateikite savo kontaktinius duomenis, ir mes Jums viską papasakosime. O jei jau turite sudarę sutartį - iškart sukursime paskyrą.

 
 

Sergamumas koronavirusu

 

Naujienų srautas

Neprisijungusiems naujienos rodomos su 1 val. pavėlavimu.
 

Penktadienis, sausio 27

2023.01.27 17:53
Užsienio naujienos 2023.01.27 17:53
2023.01.27 17:34
Užsienio naujienos 2023.01.27 17:34
2023.01.27 17:14
Įvairenybės, kultūra 2023.01.27 17:14
2023.01.27 17:10
Užsienio naujienos 2023.01.27 17:10
2023.01.27 16:39
Užsienio naujienos 2023.01.27 16:39
2023.01.27 16:10
Užsienio naujienos 2023.01.27 16:10
2023.01.27 15:31
Lietuvos politika 2023.01.27 15:31
2023.01.27 15:30
Užsienio naujienos 2023.01.27 15:30
2023.01.27 14:56
Užsienio naujienos 2023.01.27 14:56
2023.01.27 14:30
Užsienio naujienos 2023.01.27 14:30
2023.01.27 14:28
Lietuvos politika 2023.01.27 14:28
2023.01.27 13:28
Užsienio naujienos 2023.01.27 13:28
2023.01.27 12:37
Užsienio naujienos 2023.01.27 12:37
 
2023.01.24 11:55 |Kategorija:  Komentarai

Lucasas: Vokietijos nepatikimumo eksportas - KOMENTARAS

Komentaras

Tai yra nepriklausomas komentaras. Jį perspausdinti BNS klientai gali tik nekeisdami pavadinimo ir teksto. Nuoroda į BNS būtina.

Edward Lucas

2023-01-24

Olafo Scholzo neryžtingumas kenkia Ukrainai, Vokietijai ir Vakarams. 

Pradėkite nuo godumo, pridengto apsukrumu. Tada pažadėkite keistis, bet nesugebėkite to įgyvendinti. 

Tokia yra Vokietijos Rytų politika nuo 1991 metų. Tris dešimtmečius vyriausybės Bonoje, o paskui – Berlyne, siurbė pigią rusišką energiją, atmesdamos kitų šalių nerimą dėl Kremliaus imperializmo. Šią politiką jos dangstė šventeiviškomis kalbomis apie dialogą ir derybas. 

Trumpuoju laikotarpiu ji buvo pelninga (Gerhardo Schroederio atveju tai paskatino klestinčią karjerą po pasitraukimo iš kanclerio posto). Tačiau ji žlugo. Vladimiro Putino režimas sulaužė visus susitarimus, dėl kurių tarpininkavo vokiečiai. Po naujausio Rusijos puolimo prieš Ukrainą kancleris O. Scholzas paskelbė apie Zeitenwende (vok. laikų kaitą) ir pažadėjo 100 mlrd. eurų padidinti išlaidas gynybai.

Tačiau nuo to laiko O. Scholzo politika buvo neryžtinga, blogai suformuluota ir prastai perteikta, o pastaruoju metu jis atsisako leisti sąjungininkams siųsti Vokietijoje pagamintus tankus „Leopard“ į Ukrainą. 

Mano skaičiavimais, Vokietijos kancleris tam turi šešias galimas priežastis. Pirma, eskalacijos baimė. Antra, kaltės jausmas dėl Vokietijos karinės istorijos. Trečia, noras po karo užmegzti geresnius santykius su Rusija. Ketvirta, noras atriboti Vokietiją nuo besitraukiančių ir išsiblaškiusių Jungtinių Valstijų. Penkta, nerimas dėl viešosios nuomonės. Šešta, asmeninis užsispyrimas. 

Šie dalykai nėra vienas kitam prieštaraujantys. Tačiau nė vienas iš jų neatlaiko kruopštaus patikrinimo. Pirmiausia, atsakas į baimę dėl eskalavimo yra geresnis atgrasymas, o ne didesnis silpnumas. Antra, nacių nusikaltimai nusipelno būti deramai prisimenami, ypač vokiečių. Ukraina buvo tiesioginė vieno iš jų – 1939-ųjų Molotovo-Ribbentropo pakto – auka. O 1941 metais Hitleriui užpuolus Staliną, visa Ukrainos teritorija buvo nuniokota kovų (skirtingai nei Rusijos).

Trečia, nuolaidžiavimas V. Putino režimui vargu ar duos dividendų, kai kovos baigsis, jei tuo pačiu įsiutinsite ir savo svarbiausius sąjungininkus. Ketvirta, antiamerikietiškumas nėra protinga politika Vokietijai, atsižvelgiant į jos endeminį karinį silpnumą. Penkta, vokiečių viešosios nuomonės apklausos rodo, kad žmonės nedidele persvara pritaria tankų siuntimui į Ukrainą (be to, lyderiams mokama už tai, kad jie vadovautų, o ne klausytų visuomenės nuomonės apklausų specialistų nurodymų). 

Lieka užsispyrimas. Jei O. Scholzas turėtų įtikinamą alternatyvią politiką, jos laikymasis su nepalaužiamu ryžtu būtų pateisinamas, netgi pagirtinas. Tačiau jis jos neturi. Vokietijos požiūris į Ukrainą yra paprastas: žadėti, išsisukinėti ir tik tada vykdyti. Pastarųjų 11 mėnesių istorija rodytų, kad tankai bus atgabenti po kelių savaičių, jei ne po kelių dienų. Tačiau tai bus per vėlu, kad Vokietija galėtų prisiimti kokius nors nuopelnus. Taip pat bus per vėlu dėl per tą laiką sužalotų ir nužudytų ukrainiečių.

Svarbiausi Vokietijos užsienio politikos klausimai yra Chefsache – viršininko reikalas. Vyriausybės ministrus į šoną nustumia Federalinė kanceliarija. Sprendimai ten priimami nesistemingai. Vokietijoje nėra Nacionalinio saugumo tarybos, kuri nustatytų strateginius prioritetus. Šio personalizuoto, nepakankamai galių turinčio metodo rezultatai – pražūtingi dujotiekiai „Nord Stream“ ir švelnus požiūris į Rusijos šnipinėjimą.  

Šią silpnybę dar labiau sustiprina tai, kad pačiam O. Scholzui trūksta užsienio politikos patirties. Taip pat ir jo tyli pozicija. Kad ir kokie būtų jo motyvai, kodėl jis delsia leisti kitoms šalims siųsti savo tankus, jis renkasi jų neviešinti. 

Rezultatas – degantis Vokietijos patikimumas. Tokie politikai, kaip Žaliųjų partijos vanagiškų pažiūrų užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, asmeniškai kelia susižavėjimą. „Bet galiausiai ji tiesiog vadovauja idėjų kalvei“, – su neviltimi sako vienas sprendimų priėmėjas vienoje iš rytinių Vokietijos kaimynių.

Po 1945 metų Vokietija dešimtmečius stengėsi įtikinti nacių agresijos aukas, kad dabar ji yra taiki ir draugiška šalis. Tai iš esmės pavyko – įvyko istorinis susitaikymas su Prancūzija, Nyderlandais, Lenkija ir kitomis šalimis. Šis pasitikėjimas labai svarbus, nes sudarė sąlygas Vokietijai susivienyti. 

Dabar jis švaistomas. Vokietijos rytinės kaimynės nebebijo jos militarizmo. Jos bijo jos nepatikimumo. 

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Rodyti: