Dabar mažai kas prisimena Viktorą Geraščenką. Sovietinio ekonomikos planavimo laikais išsilavinimą įgijęs Rusijos centrinio banko po 1991 metų vadovas apie tikruosius pinigus mokėsi lėtai. Tai buvo brangiausias ekonomikos mokymasis istorijoje, ir už jį susitraukus santaupoms sumokėjo rusai.

Šiuo metu vyksta kitas – praktinės geopolitikos – kursas. Vienas iš modulių skirtas laikui. Ar turėtumėte tiekti ginklus apgultai sąjungininkei anksčiau, ar vėliau? Kitame modulyje kalbama apie rizikos valdymą. Jūsų priešininkė yra branduolinė supervalstybė: kiek protinga ją provokuoti?

Studentai yra tarptautiniai, ir jų požiūris skiriasi. Tie, kurie neseniai patyrė užsienio okupaciją ir didžiųjų šalių imperializmą, mano, kad mažiausiai rizikinga būtų gausiai ir greitai tiekti ginklus. Dalyviai iš didesnių, turtingesnių ir saugesnių šalių dažniausiai labiau nerimauja dėl eskalacijos.

Tokie skirtumai būtų priimtini klasėje. Tačiau tai yra realus gyvenimas. Studentai yra sprendimus priimantys asmenys NATO šalyse. O sąskaitą už jų studijas krauju ir ašaromis apmoka Ukrainos žmonės.

Būtent šiame kontekste reikėtų vertinti J. Bideno administracijos sprendimą leisti sąjungininkams tiekti Ukrainai karinius lėktuvus F-16. Dar prieš kelis mėnesius Baltųjų rūmų pareigūnai – ir pats prezidentas – kategoriškai atmetė tokią galimybę kaip pernelyg rizikingą. Nuo to laiko mažai kas pasikeitė, išskyrus politiką. JAV pareigūnai gal ir nenorėtų to pripažinti, bet dabar jie supranta, kad jų ankstesnės abejonės buvo klaidingos. Ukraina turi realią galimybę laimėti, todėl pagalba nėra bergždžia. Kaip tik tokie yra Rusijos branduoliniai blevyzgojimai. O Kinijos vadovybė neketina atsakyti tiekdama Kremliui iš esmės padėtį keičiančią pagalbą. Kitoms šalims tai pavyko pastebėti jau prieš mėnesių mėnesius. Baltieji rūmai tai ima suprasti tik dabar.

Ukrainiečiai nesiskųs, kaip nesiskundė dėl vėlavimo tiekti tankus, oro gynybos sistemas ar šaudmenis. Geriau vėliau nei niekada. Bet dar geriau nevėluoti visai. Kovų užgrūdinti Ukrainos naikintuvų pilotai gali stulbinamai greitai išmokti valdyti F-16 – per kelis mėnesius, o ne per porą metų. Jei NATO sąjungininkai lėktuvus suteiks artimiausiomis dienomis, tai reiškia, kad jie gali būti naudojami jau spalio mėnesį. Tačiau tai bus per vėlu, kad būsimas puolimas įgautų galbūt lemiamą pranašumą. Per vėlu išgelbėti Bachmutą. Per vėlu išgelbėti civilinės infrastruktūros objektus, kuriems Rusija smogė pastaraisiais mėnesiais. Per vėlu išgelbėti ukrainiečių pilotų, kurie buvo numušti skraidydami pasenusiais orlaiviais, gyvybes.

Jei Baltieji rūmai prieš pusmetį, o dar geriau – anksčiau, būtų buvę ryžtingesni, Ukraina dabar turėtų bauginamą karinį pranašumą. Tai ne tik būtų pakeitę žemėlapį. Tai būtų išgelbėję gyvybes.

Vėlavimas tiekti ginklus taip pat gali sukurti problemų, kurių kaip tik siekiama išvengti. Jei NATO šalys prieš pusantrų metų būtų suteikusios Ukrainai bent dalelę tos karinės, ekonominės ir kitokios paramos, kurią jos teikia dabar, didelio masto karo veiksmų protrūkis 2022 metų vasarį būtų buvęs daug mažiau tikėtinas, o jo kaina – daug mažesnė.

Semestras dar nesibaigė. Paskutinis modulis – apie pergalės teorijas. Ar pakanka Ukrainai laimėti karinį pranašumą ir užsitikrinti garbingą teritorinį susitarimą derybose, neišvengiamai vyksiančiose vėliau? O gal būsimai taikai ir saugumui gyvybiškai svarbu, kad Rusija pralaimėtų labai aiškiai, net žeminamai? Studentai, kaip ir anksčiau, aktyviai diskutuos šiuo klausimu. O ukrainiečiai kantriai ir dėkingai apmokės sąskaitą. Jie neturi pasirinkimo. Istorikai gali būti mažiau atlaidūs.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.