2017.05.24 14:07 |Kategorija:  Cover news
AFP-Scanpix nuotr.

Trumpas pirmąkart susitiko su popiežium

Vatikanas, gegužės 24 d. (AP-BNS). Vatikane trečiadienį pirmą kartą susitiko JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) ir popiežius Pranciškus, bet šiedu itin skirtingų pažiūrų lyderiai atidėjo į šalį savo ankstesnius nesutarimus ir visam pasauliui pasiuntė taikos žinią.

Įpusėjęs pirmąją nuo savo kadencijos pradžios kelionę užsienyje, kuri truks iš viso devynias dienas, D.Trumpas su pontifiku susitiko trečiadienio rytą. Jųdviejų pusvalandžio trukmės privatus susitikimas, organizuotas pagal senovinio protokolo taisykles, buvo kupinas įvairių religinių simbolių. Žmonos ir kelių patarėjų lydimas JAV prezidentas į Vatikaną atvyko po 8 val. vietos (9 val. Lietuvos) laiku. Su popiežiumi jis susitiko Mažojo Sosto salėje (Sala del Tronetto), esančioje antrame Apaštališkųjų rūmų aukšte.

Prieš atsisveikindamas, popiežius D.Trumpui padovanojo medalį su alyvos šakele – taikos simboliu – ir kitų dovanų.

„Taika mums praverstų“, – atsakė prezidentas.

Susitikę jiedu paspaudė vienas kitam ranką. Trumpas padėkojo popiežiui ir sakė, kad jam „didelė garbė“ būti Vatikane. Tada jie nusifotografavo ir prisėdo prie popiežiškojo stalo.

Privatus susitikimas baigėsi po pusvalandžio Pranciškui paskambinus varpeliu savo asmeninėje studijoje. Tuomet jam buvo pristatyta D.Trumpą atlydėjusi delegacija: jo sutuoktinė Melania (Melanija), dukra Ivanka, žentas Jaredas Kushneris (Džaredas Kušneris) bei patarėjai Hope Hicks (Houp Hiks) ir Danas Scavino (Denas Skavinas).

Šypsodamasis popiežius pirmosios JAV ponios per vertėją paklausė: „Ko jūs jam duodate valgyti? Picos?“

M.Trump nusijuokė ir atsakė: „Picos? Taip.“

Laikydamiesi tradicijų, popiežius ir prezidentas apsikeitė dovanomis. D.Trumpas pontifikui įteikė keletą Martino Lutherio Kingo Jr. (Martino Liuterio Kingo jaunesniojo) knygų. „Manau, jos jums patiks. Tikiuosi, kad patiks“, – sakė jis. Pranciškus savo ruožtu įteikė JAV vadovui medalį, taikos žinutę ir tris popiežiškuosius dokumentus, kuriuose apibūdinama jo tarnystė ir prioritetai.

Prieš išvykdamas D.Trumpas pasakė popiežiui: „Ačiū, nepamiršiu, ką sakėte.“

D.Trumpo pirmtakas Barackas Obama (Barakas Obama) susitiko su popiežiumi Pranciškumi Vatikane 2014-aisiais, tačiau jų privatus susitikimas truko 50 minučių. Tačiau trečiadieniais pontifiko dienotvarkė yra itin įtempta, nes jo dar laukia kas savaitę vykstanti bendroji audiencija, kurioje apsilanko tūkstančiai žmonių. Dėl šios priežasties D.Trumpo kortežui teko į Vatikaną atvykti pro šoninį, o ne pagrindinį įėjimą Šv.Petro aikštėje.

Vis dėlto vėliau Amerikos lyderis sakė, kad audiencija pas pontifiką buvo „fantastiškas susitikimas“.

„Buvo garbė pabūti su popiežiumi. Jis ne pėsčias“, – pridūrė D.Trumpas.

Šis susitikimas, kuris užbaigė D.Trumpo turą po didžiausių pasaulyje monoteistinių religijų šventąsias vietas, gali palikti gerą įspūdį respublikono rinkėjams Jungtinėse Valstijose. Be to, tai buvo galimybė D.Trumpui ir popiežiui išspręsti nesutarimus daugeliu klausimų.

Ypač ryškus buvo jų apsikeitimas nuomonėmis per žiniasklaidą pernai, kai D.Trumpas per savo rinkimų kampaniją prieš JAV prezidento rinkimus pažadėjo pastatyti sieną pasienyje su Meksika ir pareiškė, kad Jungtinės Valstijos turėtų išvaryti iš šalies musulmonus imigrantus ir pabėgėlius.

„Kiekvienas, kas jis bebūtų, jeigu nori statyti sienas, o ne tiltus, nėra krikščionis“, – tuomet sakė popiežius žurnalistams, atsakydamas į prašymą pakomentuoti D.Trumpo nusiteikimą prieš migrantus. Pontifikas viešai skatina padėti pabėgėliams, besigelbstintiems nuo smurto Sirijoje. Pasak jo, tai yra „moralinė būtinybė“ bei „krikščioniška pareiga“.

D.Trumpas tada atkirto: „Religiniam lyderiui gėdinga abejoti žmogaus tikėjimu.“

Į Romą D.Trumpas atvyko antradienio vakarą. Dėl jo kortežo iškart po piko valandos buvo uždarytas eismas vienu svarbiu greitkeliu, o eismo spūstyje įstrigę italai galėjo trumpam pasižiūrėti į šarvuotų automobilių virtinę. Prezidentas nakvojo JAV ambasadoriaus Italijoje rezidencijoje.

Nors ir D.Trumpas, ir Pranciškus garsėja savo nenuspėjamumu, popiežiaus susitikimai su valstybių vadovais būna atidžiai suplanuojami iki smulkiausių religinio ir politinio „teatro“ detalių. Programoje beveik nepaliekama vietos nukrypimams ir nepageidaujamiems netikėtumams. Po susitikimo su popiežiumi D.Trumpui turėjo būti surengta ekskursija po Vatikaną. Per ekskursiją jam bus aprodyta ir Siksto koplyčia.

D.Trumpas yra 13-asis JAV prezidentas, apsilankęs Vatikane.

Pastaruoju metu Pranciškaus ir D.Trumpo išreiškė panašias nuomones, kad musulmoniškojo pasaulio lyderiai turėtų labiau stengtis kovoti su ekstremizmu savo bendruomenėse. Visgi, dar esama ir temų, kuriomis jųdviejų požiūriai smarkiai skiriasi.

Ankstesnė prezidento antimusulmoniška retorika, įskaitant jo mintį, kad islamas „nekenčia“ Vakarų, yra visiškai priešinga popiežiaus išsakytai idėjai, kad reikia siekti dialogo su musulmonais. Popiežius taip pat laikosi kitokios nuomonės dėl būtinybės kovoti su klimato kaita bei ekonomine nelygybe. Be to, Pranciškui gali nepatikti ir šios savaitės įvykiai, pavyzdžiui, pasirodžiusi informacija apie D.Trumpo administracijos biudžetą, kuriame numatoma smarkiai apkarpyti finansavimą programoms, padedančioms neturtingiesiems, arba prezidento susitarimas parduoti karinės įrangos Saudo Arabijai.

D.Trumpas į Šventąjį Sostą atvyko po viešnagės Artimuosiuose Rytuose, kur jis aplankė islamo ir judaizmo religijų lopšius. Saudo Arabijoje jis kreipėsi į kelias dešimtis arabiškojo pasaulio lyderių ir paragino juos kovoti su ekstremizmu savo šalyse bei izoliuoti Iraną. Jo teigimu, ši šalis kelia grėsmę regionui.

Tuo tarpu Izraelyje D.Trumpas dar kartą patvirtino savo šalies įsipareigojimą išlaikyti tvirtus ryšius su savo ilgamečiu sąjungininku. Be to, jis paragino izraeliečius ir palestiniečius pradėti derybas dėl taikos susitarimo. Kol kas nepaskelbtas joks būsimų derybų tvarkaraštis ar gairės.

Nors Rijade ir Jeruzalėje D.Trumpas buvo sutiktas itin prašmatniai ir šiltai, priėmimas Europoje gali gerokai atvėsti. Po jo pergalės rinkimuose Senajame žemyne kartas nuo karto vyksta masinių protestų. Antradienio vakarą Vatikane prie Šv. Petro bazilikos klimato kaitos aktyvistai iš atskirų raidžių sudėliojo frazę „Planet Earth First“ (Pirmiausiai –Žemės planeta), perfrazuodami D.Trumpo rinkimų kampanijos šūkį „Pirmiausiai – Amerika“.

Be to, protestų turėtų vykti Romoje, Briuselyje ir Sicilijoje, kur D.Trumpas lankysis vėliau šią savaitę.

uzsienis@bns.lt, +370 5 205 8525 – Užsienio naujienų skyrius

Rodyti: 
 

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Trečiadienis, gegužės 24

2017.05.24 12:38
Užsienio naujienos 2017.05.24 12:38
2017.05.24 12:31
Lietuvos verslas 2017.05.24 12:31
2017.05.24 11:55
Lietuvos politika 2017.05.24 11:55
2017.05.24 11:25
Užsienio naujienos 2017.05.24 11:25
2017.05.24 10:55
Lietuvos politika 2017.05.24 10:55
2017.05.24 10:22
Lietuvos politika 2017.05.24 10:22
2017.05.24 09:08
Įvairenybės, kultūra 2017.05.24 09:08
1 2 3 4 5
 
2017.05.17 16:00 |Kategorija:  Komentarai

Lucasas: Prezidentui Macronui teks spręsti Prancūzijos gynybos dilemas

Komentaras

Edward Lucas

2017 05 17

Kai Francois Holland’as sekmadienį perdavė Prancūzijos branduolinio arsenalo paleidimo kosu Emmanueliui Macronui, jis taip pat perleido jam bauginamą problemų sąrašą. Nuo naujojo prezidento pasirinktų būdų jas spręsti artimiausiais metais priklausys ne tik jo šalies, bet ir Europos bei Didžiosios Britanijos saugumas.

Po „Brexit“ Europos Sąjungoje liks vienintelė karinė sunkiasvorė: Prancūzija. Jos ginkluotosios pajėgos turi modernių pajėgumų veikti sausumoje, jūroje ir ore (taip pat kibernetinėje erdvėje), bet kuriame Žemės rutulio taške. Jokia kita šalis negali su ja lygiuotis. Daugelyje pasaulio sričių – pavyzdžiui, Ramiajame vandenyne ir Šiaurės Afrikoje – Prancūzijos vaidmuo svarbesnis negu Didžiosios Britanijos.

Kaip ir mūsiškės, Prancūzijos ginkluotosios pajėgos yra smarkiai išsklaidytos. Kaip nurodoma idėjų kalvės „Friends of Europe“ naujoje ataskaitoje, „sūriu mintančios bemat pasiduodančios beždžionės“, tapusios amerikiečių patyčių taikiniu dėl Prancūzijos 2003 metų sprendimo nedalyvauti Persijos įlankos kare, dabar yra tapusios „karo varlėmis“.

Prancūzija pastaraisiais metais buvo labiau įsitraukusi į kovines operacijas užsienyje negu bet kuri kita ES šalis, įskaitant Britaniją. Nors ponas Hollande’as buvo teisingai pašiepiamas dėl savo silpnos vidaus politikos, jis buvo ryžtingas ir intervencijų užsienyje nevengiantis lyderis. Per konfliktus, pavyzdžiui, Libijoje arba Sirijoje, Prancūzija yra svarbesnė amerikiečių sąjungininkė negu kovų išvarginta Britanija.

Kitaip negu bet kurios kitos ES šalies, Prancūzijos ginkluotosios pajėgos atlieka svarbų vaidmenį kovojant su terorizmu šalies viduje: 10 tūkst. karių patruliuoja gatvėse ir saugo potencialius teroro atakų taikinius. 2015 metų gruodį, po Paryžiaus teroro, šalyje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, nuolat pratęsiama iki šiol. Dabar Prancūzija namuose dislokuoja netgi daugiau karių negu užsienyje.

Tačiau Prancūzijai dar reikia modernizuoti savo branduolinį arsenalą. Mes Britanijoje iš savo patirties puikiai žinome, kad šaliai, kuri nėra supervalstybė, išlaikyti iš tikrųjų nepriklausomą strateginio branduolinio atgrasymo veiksnį gali būti bauginama našta.

Kai kuriais iš šių klausimų Prancūzijos visuomenės nuomonė yra vieninga. Išlaidos gynybai jau didinamos, o visi pagrindiniai kandidatai į prezidentus, išskyrus kraštutinių kairiųjų pažiūrų Jeaną-Lucą Melenchoną, pasisakė už tolesnį didinimą. Prancūzai pragmatiškai palaiko branduolinį atgrasymą. Ir jokie žmogaus teisių gynėjų protestai netrikdo šios šalies didelės ir neskrupulingos ginklų pramonės.

Kova su terorizmu irgi visada palaikoma tvirto nacionalinio konsensuso. Prancūzijoje džihadistų smurto bijoma daug labiau negu Britanijoje. Kai kurie prancūzų ekspertai įsitikinę, kad jų sekuliari santvarka įsitraukusi į žūtbūtinę civilizacijų kovą ir kad ji tęsis dešimtmečius.

Vis dėlto esama ir pavojingų nesutarimų. Pažymėtina, kad politika Rusijos atžvilgiu tapo žaibolaidžiu nuleisti prancūzų nusistatymui prieš amerikiečius, temdančiam politinį peizažą tiek kairėje, tiek dešinėje.

Iš pagrindinių kandidatų vienintelis Macronas laikėsi bent jau vidutiniškai griežtos pozicijos Rusijos grėsmės Vakarams klausimu.

Marine Le Pen savo ruožtu puikavosi ryšiais su Kremliumi (palaikiusią ją tiek žodžiais, tiek finansiškai) ir atkartojo Donaldo Trumpo pareiškimą apie „atgyvenusią“ NATO.

Konservatyvusis Francois Fillonas, jau seniai palaikantis ryšius su Rusija, reiškė apgailestavimą dėl atšalimo Rytų ir Vakarų santykiuose bei pasisakė už glaudesnį bendradarbiavimą su Kremliumi, siekiant atremti islamistų grėsmę.

Ponas Melenchonas argumentavo, kad reikalingas naujas saugumo paktas, siekiant „suderinti sienas“ Europoje. Faktiškai tai buvo raginimas padalyti Rytų Europą Rusijos naudai.

Marine Le Pen ir kitų prorusiškų kandidatų į prezidentu pralaimėjimas kuriam laikui išsklaidys šį susirūpinimą. Ypač sunku įsivaizduoti, kaip NATO būtų galėjusi atlaikyti Le Pen prezidentavimą. Tačiau Prancūzijos transatlantinio bloko šalininkai per daug nedžiūgauja.

Per pirmąjį rinkimų ratą prorusiški veikėjai gavo daugiau kaip 61 proc. balsų. Gana vanagiškas Macronas ir nuosaikiojo srauto atstovas Benoit Hamonas surinko tik truputį daugiau kaip 30 proc. balsų.

Nepaisant visų kitų Macronui iškilusių sunkumų – pavyzdžiui, pastangų supažindinti Prancūzijos visuomenę su rinkos ekonomikos pagrindais, mažinti regioninę, socialinę ir religinę įtampą bei rasti bendrą kalbą su nepalankiai jį vertinančia politine sistema – jam taip pat teks parengti gynybos politiką ir įtikinti visuomenę ją priimti.

Į kompromisus linkęs prezidentas, susidūręs su ekonominėmis kliūtimis, vargu ar pritars neogolistų požiūriui, jog Prancūzija privalo skirti visus reikalingus išteklius, kad išliktų nepriklausoma karinė galybė. Prancūzija veikiausiai prisiderins prie to, kas yra likę iš Vakarų saugumo architektūros – tik klausimas kaip?

Vienas iš pasirinkimų – visomis išgalėmis palaikyti Europos gynybos bendradarbiavimą. Tai galėtų reikšti esminį susitarimą su Vokietija, kad Prancūzija suvienytų savo karinį svorį su vokiečių politiniu ir ekonominiu pranašumu. Šis scenarijus būtų populiarus tarp daugelio prancūzų rinkėjų, nemėgstančių Trumpo arba abejojančių jo įsipareigojimais palaikyti NATO.

Šis pasirinkimas būtų nelaimė Britanijai, nes ji atsidurtų Europos saugumo nuošalėje – ankstesnių kartų saugumo architektūros planuotojų apmaudui. Taip galėtų nutikti, bet kol Angela Merkel vadovauja Berlyne, šito nebus. Vokietijos kanclerė tiki, kad Amerika, kad kokių kvailysčių krėstų Baltieji rūmai, išlieka gyvybiškai svarbu Europos saugumo komponentas.

Kitas pagrindinis pasirinkimas – siekti glaudesnio bendradarbiavimo NATO viduje. Tokiu atveju būtų galima dar labiau sutvirtinti jau dabar puikius ryšius su Britanija (ypač žvalgybos, karinių jūrų pajėgų, branduolinio potencialo ir kibernetiniuose reikaluose).

Theresos May vyriausybė trokšta pabrėžti savo įsipareigojimus Europos saugumui, siekiant sumažinti „Brexit“ padarytą žalą. Prancūzijos kariai ir tankai jau yra dislokuoti Estijoje kartu su didesniu britų kontingentu; prancūzų karo lėktuvai dažnai matomi vykdantys Baltijos šalių oro erdvės policijos misiją, turinčią atgrasyti Rusiją nuo įsibrovimų.

Itin svarbiu elementu gali tapti Rusijos kišimasis į rinkimus Prancūzijoje, kai Macronas buvo šmeižikiškai vaizduojamas gėjumi arba mokesčių vengiančia žydų bankininkų marionete, o prieš jo kampaniją buvo rengiamos kibernetinės atakos, nutekinta jos elektroninių laiškų ir kitų dokumentų. Nors šios atakos nepasiekė tikslo, jos neabejotinai pademonstravo, kad Kremliaus rankos ilgos. Vienas iš pirmųjų pono Macrono laukiančių sprendimų – kaip į visa tai atsakyti.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.

Rodyti: 

Sekite mus Twitter