2016.09.30 13:46 |Kategorija:  Cover news
postimees.ee nuotr.

Kersti Kaljulaid bus vienintelė kandidatė į Estijos prezidento postą

Talinas, rugsėjo 30 d. (BNS). Estijos atstovė Europos Audito Rūmuose Kersti Kaljulaid penktadienį oficialiai iškelta kandidate į prezidentus.

Už jos iškėlimą kandidate pasirašė 90 iš 101 parlamento nario, pranešė Rinkimų komisija.

Konstitucija numato, kad kandidatą į prezidentus turi siūlyti ne mažiau kaip penktadalis įstatymų leidėjų, t.y. ne mažiau kaip 21 parlamento narys.

Tai reiškia, kad joks kitas pretendentas nebesurinks jo kandidatūros iškėlimui reikalingo parlamentarų parašų skaičiaus ir K.Kaljulaid bus vienintelė kandidatė rinkimuose.

Rinkimai parlamente vyks spalio 3 dieną slaptu balsavimu. Kandidatui reikia surinkti du trečdalius balsų (68), kad būtų išrinktas valstybės vadovu.

Parlamentui praėjusį mėnesį per kelis balsavimo ratus nepavyko išrinkti dvi kadencijas prezidento poste dirbusio liberalo Toomo Hendriko Ilveso (Tomo Hendriko Ilveso) įpėdinio, todėl buvo sušaukta Rinkikų kolegija.

Tačiau Rinkikų kolegija praėjusį šeštadienį per du balsavimus taip pat nesugebėjo išrinkti naujo valstybės vadovo, todėl šis procesas grįžo į parlamentą.

Paramą K.Kaljulaid pareiškė penkios iš šešių parlamento frakcijų. Jos iškėlimo nepalaikė Estijos konservatyvi liaudies partija (EKRE), tačiau ji nurodė, kad neblokuos K.Kaljulaid kandidatūros.

1968 metais Tartu gimusi K.Kaljulaid 1982-aisiais baigė biologijos studijas Tartu universitete, o 2001 metais čia įgijo verslo vadybos magistro laipsnį.

1998–1999 metais ji dirbo „Hansapank Market“ investicinės bankininkystės skyriaus projektų vadove ir netrukus tapo tuometinio premjero Marto Laaro (Marto Laro) patarėja ekonomikos klausimais,

Nuo 2004 metų kovo K.Kaljulaid dirba Europos Audito Rūmuose – vienoje svarbiausių Europos Sąjungos institucijų, prižiūrinčioje Bendrijos lėšų naudojimą.

2001–2004 metais K.Kaljulaid buvo konservatyvios partijos „Tėvynė“ narė.

K.Kaljulaid su vyru Georgi-Rene Maksimovski (Georgijus Renė Maksimovskis) turi keturis vaikus – dukterį ir tris sūnus; du iš vaikų jau yra suaugę.

uzsienis@bns.lt, +370 5 205 8525 – Užsienio naujienų skyrius

Rodyti: 
 

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Penktadienis, rugsėjo 30

2016.09.30 19:46
Įvairenybės, kultūra 2016.09.30 19:46
2016.09.30 17:10
Užsienio verslas 2016.09.30 17:10
2016.09.30 16:29
Įvairenybės, kultūra 2016.09.30 16:29
2016.09.30 16:23
Užsienio naujienos 2016.09.30 16:23
2016.09.30 14:58
Įvairenybės, kultūra 2016.09.30 14:58
1 2 3 4 5
 
2016.09.30 10:00 |Kategorija:  Komentarai

Lucasas: „Amerikos taikos“ amžius baigiasi

Komentaras

Edward Lucas

2015 09 30

Laikas parašyti pažymį Baracko Obamos administracijos politikai Europos atžvilgiu. Pažymėtina, kad yra kelios šios politikos kryptys. Nesėkmingiausia – stumiama Valstybės departamento. Johnas Kerry – po nelaimingiausia žvaigžde gimęs šios institucijos šeimininkas per kelis pastaruosius dešimtmečius. Jo pastangos susitarti su Rusija dėl Sirijos atspindi nepaprastą (ir aiškiai nepagrįstą) pasitikėjimą savo asmeniniais gebėjimais rasti diplomatinį sprendinį, neturint pakankamai raumenų, kad derybinė pozicija atrodytų įtikinama.

Ponas Kerry nepademonstravo didesnio suinteresuotumo vadovauti Valstybės departamentui. Jo pareigūnai – tarp jų daugelis gabių, darbščių ir įžvalgių – tikriausiai yra dėkingi. Visgi be stipraus politinio vadovavimo iš viršaus net ir gabiausi biurokratai nepajėgūs itin daug nuveikti.

Obamos administracija save laiko ne silpna, o brutaliai realistine ir blaivaus proto. Jeigu nacionaliniams interesams pavojus nekyla – geriau laikytis saugaus kurso. Afganistanas ir Irakas (taip pat Libija) rodo, kas nutinka, kai įsikiši neturėdamas pasiekiamų tikslų arba tinkamo plano. Atleiskit, sirai.

Toks požiūris nėra iš pagrindų kvailas. Deja, jis gali būti klaidingai suprastas. Kai Kremlius žvelgia į Ameriką, jis mato ne šaltai apskaičiuojančią vadovybę, vengiančią veltis į nereikalingas peštynes. Jis mato atsitraukinėjančią šalį, iš pažiūros – kvailoką ir bailią. Administracija mindžiukavo, nežinodama, ką atsakyti dėl perversmo Turkijoje. Ji stovėjo nuošalyje, kai Lenkijoje ir Vengrijoje sustiprėjo populistinės srovės. Juk ji galėjo pasakyti, kad sąmokslo teorijos dėl 2010-ųjų lėktuvo katastrofos prie Smolensko yra absurdas. Tai būtų buvusi pamokoma žinia Lenkijos vadovams.

Ant žlugimo slenksčio balansuojanti laisvosios prekybos sutartis TTIP – dar vienas smūgis. Transatlantinė prekyba ir investicijų partnerystė visada būtų sunkiai prastumiama, bet slapumo ir pasyvumo derinys sukūrė itin palankią terpę debatuose dominuoti laisvosios prekybos priešininkams, taip pat paranojiškiems kritikams Vokietijoje ir kitur.

Saugumo srityje padėtis truputį geresnė. Po nevykusio santykių su Rusija „perkrovimo“ – kuris buvo gal ir pamatuota rizika, bet vis tiek nesėkmingas žingsnis – Jungtinės Valstijos tebėra tvirtai nusistačiusios palikti galioti sankcijas (padėtį gelbsti faktas, kad Kongresas nusiteikęs dar labiau spausti). Vašingtonas realiai skiria lėšų paribio valstybių gynybai ir investuoja į žvalgybą bei naujus informacinio karo pajėgumus.

Obamos administracijos dėka NATO įgijo realius planus, kaip būtų ginamos jos sąjungininkės. Šiųmetis Varšuvos viršūnių susitikimas buvo pažymėtina sėkmė. Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija ateinančiais metais turės pajėgų, kurios agresijos atveju sužadintų viso Aljanso atsaką. Aišku, dėl to šios šalys netampa apginamos (tokiomis jų nepadarytų netgi nauja Maginot linija). Visgi šie veiksmai mažina netikėtos Rusijos atakos ir būtinybės susitaikyti su įvykusiu faktu pavojų.

Kaip bebūtų, bendras rezultatas vis tiek nuviliantis, ypač žinant įžūlius ir tebevykdomus Rusijos išpuolius prieš Amerikos institucijas bei politinius procesus. Ši veikla toli peržengia įprastą šnipinėjimą: tai skandalingos pastangos iškreipti prezidento rinkimų rezultatus. Svarbu ne vien atgrasūs Kremliaus bičiuliai Trumpo stovykloje. Kompiuterinių įsilaužimų ir nutekinimų kampanija siekiama sumažinti Hillary Clinton galimybes, taip pat pakirsti visuomenės pasitikėjimą visa politine sistema.

Svarbiausias užsienio politikos tikslas – užtikrinti, kad tavo šalis liktų saugi. Atrodo, kad šio tikslo Obamos administracijai nepavyko pasiekti.

Niūriausia interpretacija – kad mes artėjame prie Pax Americana, Amerikos taikos, galo (aišku, ukrainiečiai ir kiti gali sakyti, kad ši taika baigėsi jau prieš kurį laiką). Po šešis dešimtmečius trukusios neginčijamos lyderystės laisvajame pasaulyje Jungtinės Valstijos atrodo vis labiau vengiančios daryti lemiamą įtaką, kad būtų apginti Amerikos arba jos sąjungininkų interesai. Na, o siųsti tokią žinią yra ypač pavojinga.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.

Rodyti: 

Sekite mus Twitter