2017.05.27 13:00 |Kategorija:  Cover news

Rektoriai vertina siūlymą valdžią grąžinti senatui: vadina ir žingsniu atgal, ir į demokratiją

Vilnius, gegužės 27 d. (BNS). Rektoriai nevienareikšmiškai vertina Seime registruotą Švietimo ir mokslo komiteto (ŠMK) vadovo Eugenijaus Jovaišos siūlymą universitetų valdymą grąžinti senatui: dalis tokią iniciatyvą sako esant žingsniu atgal, kai kurie svarsto, kad aukštųjų mokyklų valdymą būtų galima perduoti akademinei bendruomenei.

Tvirtą paramą E.Jovaišos siūlymui išsako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Juozas Augutis, kategoriškai prieš – Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. Petras Baršauskas ir Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. Artūras Žukauskas. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektorius prof. Alfonsas Daniūnas siūlymą vadina nesubalansuotu ir neatitinkančiu pasaulinių tendencijų, o Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) rektorius prof. Algirdas Gaižutis bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) rektorius prof. Remigijus Žaliūnas sako, kad galimi abu valdymo modeliai.

„Valstiečiai“ ŠMK pirmininkas E.Jovaiša bei šio komiteto narys Arūnas Gumuliauskas šią savaitę registravo Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, kurios universitetų valdymą iš tarybos perduotų aukštosios mokyklos akademinę bendruomenę atstovaujančiam senatui – grąžintų ankstesnę tvarką, kuri buvo pakeista 2009 metais Seimui patvirtinus aukštųjų mokyklų reformą. Pagal siūlymą, senatas rinktų ir atleistų rektorių, tvirtintų jo ataskaitą, finansų paskirstymą.

KTU ir VU rektoriai vadina žingsniu atgal

KTU rektorius P.Baršauskas tokį siūlymą vadina žingsniu atgal, kartu pažymi, kad dabartinei universitetų valdymo tvarkai, kai rektorių renka, jo ataskaitas tvirtina taryba, sudaryta tiek iš akademinės bendruomenės, tiek iš visuomenės atstovų, yra pritarusi ir rektorių konferencija.

„Mano komentaras gana kategoriškas – tai grįžimas į praeitį, viso universitetų valdymo grąžinimas ne mažiau kaip dešimt metų atgal. Tai jau buvo nutarta visuose lygiuose, tiek universitetų pačių, rektorių konferencija vienbalsiai pasisakė už dabartinę universitetų strateginio valdymo struktūrą, įskaitant ir rektoriaus rinkimus“, – BNS sakė P.Baršauskas.

Anot jo, siekiant efektyvaus valdymo negalima suteikti galios kolektyvui pačiam išsirinkti vadovo. Jis turi būti nešališkai paskirtas tarybos, taip visur yra versle. Daugelyje šalių, pradedant anglosaksų šalimis, niekada akademinis kolektyvas grynai pats neišsirenka vadovo“, – pabrėžė rektorius.

„Tai grįžimas į praeitį – tai arba visiškas nesupratimas vadybos, arba kažkokios kitokios užmačios, kad būtų pristabdytas konsolidacijos procesas. Aš net nežinau, kad čia vyksta, man net keista tokius dalykus komentuoti, tai tikrai ne prioritetas, šiti dalykai jau nusistovėję universitetuose, priimami kaip pasiteisinę valdymo metodai, dabar staiga vėl grįžimas atgal. Čia yra gili praeitis“, – kalbėjo P.Baršauskas.

Vilniaus universiteto rektorius A.Žukauskas sako, kad dabar veikiantis Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtino aiškius universitetų valdymo principus ir atitinka šiuolaikinę, tarptautiniu mastu pripažintą strateginio valdymo praktiką.

Rektorius tvirtina, kad dabartinis modelis Vilniaus universitete jau atnešė gerų rezultatų, o senosios tvarkos grąžinimas „pastūmėtų į regresą“.

„VU taryba sudaroma pagal interesų valdymo principą, o aiškus strateginių tikslų siekis ir valdymo naujovės VU atvedė tarp 500 geriausių pasaulio universitetų. Kartu valdymo inovacijos VU leidžia puoselėti ambicijas įsitvirtinti tarp geriausiųjų regione ir Europoje, todėl minimi siūlymai mums  nėra suprantami ir, veikiausiai, aukštąjį mokslą Lietuvoje pastūmėtų į regresą“, – A.Žukausko poziciją BNS perdavė universiteto Ryšių su visuomene skyrius.

VDU rektorius: nauja tvarka nepasiteisino

Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis sakė remiantis E.Jovaišos siūlymą, tačiau pabrėžė, kad išsako savo asmeninę poziciją, o ne kaip Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentas. LURK anksčiau yra pritarusi dabartiniam universitetų valdymo modeliui, tačiau J.Augutis pažymi, kad rektorių pozicijos gali keistis.

„Aš asmeniškai kaip VDU rektorius manau, kad tarybų įvedimas ir funkcijų perdavimas, įskaitant rektorių rinkimą, vis tik Lietuvoje nepasiteisino. Vien tas faktas, kad paskutiniai aštuonių ar devynių rektorių rinkimai buvo iš vieno kandidato yra tam tikras rodiklis, reiškia, įvyksta kažkokie lengvesni susitarimai. Ir Konstitucinio Teismo išaiškinimą įvertinant, aš vis tik sakyčiau, kad reikia daugiau įtakos atiduoti akademinėms bendruomenėms“, – BNS sakė J.Augutis.

Anot jo, būtent, universitetų valdymo perdavimas tarybos buvęs žingsnis atgal, nes sprendžiamoji galia palikta nedidelei grupei žmonių – tarybą sudaro 9 arba 11 atstovų.

„Perdavimas taryboms tuomet galbūt žingsnis į  sovietmetį buvo, kai nedidelė grupė spręsdavo, kaip elgtis visai bendruomenei. Manau, kad kuo didesnis bendruomenės dalyvavimas savo institucijos valdyme, tuo daugiau demokratijos, tuo toliau nuo praeities, nuo sovietizmo“, – pažymėjo rektorius.

Anot jo, LURK anksčiau pritarė valdymo perdavimui taryboms, bet tai galima aiškinti tuo, jog universitetai – atviri naujovėms.

„Tada tas modelis buvo pristatytas kaip naujas ir rektoriai, universitetai, turbūt galima paaiškinti tuo, kad jie atviri naujovėms, žiūrėjo kaip į bandymą. Dabar aš manau, kai rektorių konferencija susirinks, svarstysim šitus siūlymus, įvairių universitetų gali būti, kad pozicija pasikeitusi, įvertinant, kaip šitas modelis veikė. Išmano asmeninio taško žiūrint, šis modelis turi gerų bruožų, bet atnešė ir problemų, kurias sunku išspręsti“, – kalbėjo J.Augutis.

Siūlymas nesubalansuotas, teigia VGTU rektorius

VGTU rektorius A.Daniūnas pastebi, kad pagal siūlomą modelį aukštosios mokyklos finansų tvarkymas būtų atiduotas senatui, tačiau už strateginę plėtrą būtų atsakinga taryba. Anot rektoriaus, kyla klausimas, kaip taryba gali formuoti strategiją neturėdama finansinio pagrindimo, siūlymą jis sako esant nesubalansuotu, o tvarką, kai pati akademinė bendruomenę renka vadovą – „ne pačiu teisingiausiu keliu“.

„Daug galių perduodama senatui, bet iš kitos pusės sakoma, kad taryba turi būti atsakinga už strateginę plėtrą. Finansai – ne tarybos rankose, man tada sunku suprasti, kaip taryba iškelia strateginius tikslus, o jie neparemti jokiais resursais, resursai valdomi kito valdymo organo. Aš manau, kad nepakankamai apgalvoti šie dalykai, nes kas uždavinius iškelia, turi patvirtinti ir resursus tiems dalykams įgyvendinti“, – BNS sakė rektorius.

Seime registruotas projektas numato, kad senatas ir rektorius laikomi universiteto valdymo, o taryba – strateginių krypčių nustatymo ir įgyvendinimo kontrolės bei priežiūros institucija. Dabartiniame įstatyme aukštosios mokyklos valdymo organas yra taryba, o pagal siūlymą ji ne tik neberinktų rektoriaus, bet ir nevertintų aukštosios mokyklos finansų sąmatų ir jų ataskaitų.

„Valdžių paskirstymas turi būti subalansuotas pagal atsakomybes. Jei finansai nueina į senatą, dar kiti dalykai, taryba pasidaro pakankamai formali, tas subalansuotumas pranyksta. Pasaulio tendencijos tokios, kad universitetams, kaip ir kitoms viešosioms įstaigoms, turi turėti įtaką išorė, visuomenė, socialiniai partneriai, šitas dalykas išimamas, nes viskas perkeliama į senatą, renkamą iš vidinių žmonių. Kažin, ar tas siūlymas atspindi dabartines tendencijas, kurios yra aukštajam moksle pasaulyje. Aš manau, šiek tiek pasitraukiama į šalį“, – kalbėjo rektorius.

Abu modeliai galimi – LEU ir LSMU rektoriai

Lietuvos edukologijos universiteto rektorius A.Gaižutis laikosi pozicijos, kad abu universitetų valdymo modeliai galimi, o siūlymas rektoriaus rinkimus perduoti senatui suteiktu universiteto vadovui daugiau galių ir autoriteto akademinėje bendruomenėje.

„Ir vienas modelis, ir kitas modelis nėra peiktinas, viskas priklauso, kaip konkrečiai susidurs asmenybės, savi ir kiti (iš šalies). Juo labiau, kad sutinkama ir vienokia, ir kitokia tendencija pasaulyje, yra šalys, kurios turi tik dvi valdžias, t.y. rektorių ir senatą, o tarybos kaip tokios nėra, ir pasiekia gerų rezultatų. To „arba–arba“ čia negali būti“, – BNS sakė A.Gaižutis.

Anot jo, pagal dabartinę tvarką galima situacija, kai rektorius išrenkamas vieno balso persvara 5 balsais prieš kitam kandidatui tekusius 4, o renkant senate sprendimo balsą turėtų daugiau žmonių – būtų plačiau atstovaujama bendruomenė.

„Jei susidaro situacija, kad yra keli pretendentai, gali laimėti rektorius vienu balsu, iš devynių balsuojančių, ir pergalė gali būti tokia nežymi, iš devynių už jį penki, o kitas gavo keturis balsus. O senatai yra platūs, penkiasdešimt–septyniasdešimt žmonių. Senatas rinkdamas rektorių tarsi daugiau deleguoja jam galių“, – sakė rektorius.

LSMU rektorius R.Žaliūnas sako, kad rektorių konferencijos sprendimu patvirtinus dabartinę universitetų valdymo tvarka aukštosios mokyklos su ja jau susigyveno, tačiau stipriems universitetams, anot jo, tiek vienas, tiek kitas modelis būtų tinkamas.

„Rektorių konferencija buvo priėmusi nutarimą, kad galiojanti tvarka, jog tarybos renka rektorių ir tvirtina metinę ataskaitą, yra priimtina, visi susigyvenom su šia tvarka. Bet steigėjas (Seimas), mano galva, turi teisę siūlyti ir kitą variantą. Manau, kad brandžioms, stiprioms institucijoms ar viena, ar kita tvarka nieko nekeis. Mūsų institucijai ir vienas, ir kitas variantas tinka“, – BNS sakė rektorius.

Anot jo, LSMU jo vadovavimo laiku nėra buvę, kad tarybos ir senato pozicijos išsiskirtų. „Kiek esu įstaigos vadovas, nebuvo nei vieno karto, kad senato ir tarybos nuomonės išsiskirtų. Išoriniai atstovai labai naudingi institucijai kita prasme, kad jie galbūt atviriau, griežčiau pasako apie tuos jautrius klausimus, ką jie mato, ką geriau būtų galima padaryti, ir išorinius atstovus, verslo ir kitų grupių, yra labai naudinga turėti taryboje. Bet juos galima turėti ir senate, kokį modelį pasirinksi“, – kalbėjo R.Žaliūnas.

Valdžia – senatui, siūloma keisti tarybos sudarymo tvarką

Parlamentarų E.Jovaišos ir A.Gumuliausko registruotos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos keičia aukštųjų mokyklų senato ir tarybos funkcijas, rektoriaus rinkimo ir atleidimo tvarką, akademinės bendruomenės dalyvavimą renkant aukštosios mokyklos valdymo institucijas.

Taip pat keičiama tarybos sudarymo tvarka: jei šiuo metu tarybos nariai iš šalies (ne aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės atstovai) senato nustatyta tvarka atrenkami viešojo konkurso būdu, „valstiečiai“ siūlo nustatyti, kad išorinius tarybos narius siūlo verslo atstovai, Lietuvos mokslų taryba ir Lietuvos mokslų akademija, taip pat Kultūros taryba.

Taip pat siūloma keisti tvarką, kaip atleidžiamas universiteto rektorus: dabar tam reikia, kad už atleidimą balsuotų ne mažiau kaip trys penktadaliai tarybos narių, tuo tarpu pataisos numato, kad rektorius būtų atleidžiamas senato daugumai du kartus nepritarus metinei veiklos ataskaitai.

Vilniaus universiteto taryba gegužės pradžioje antrą kartą nusprendė nepatvirtinti rektoriaus A.Žukausko pateiktos metinės universiteto veiklos ataskaitos, tačiau įgaliojimus aukštosios mokyklos vadovas išsaugojo. Taryba teigė rektoriaus darbe radusi veiklos organizavimo trūkumų, A.Žukauskas tvirtino, kad pagrindinis diskusijų klausimas yra universiteto pokyčių įgyvendinimo priemonės bei kaip greitai jie gali įvykti.

Pataisas teikiantis E.Jovaiša tvirtina, kad „akademinė bendruomenė ilgai buvo nustumta į šalį, neproporcingai dideles galias suteikiant taryboms“.

„Akademinė bendruomenė per savo atstovus gali ir turi priimti lemiamus sprendimus dėl savo aukštosios mokyklos valdymo ir ateities. Siekiant kokybinių pokyčių Lietuvos aukštajame moksle būtina pradėti nuo pasitikėjimo šalies akademine bendruomene“, – cituojamas E.Jovaiša pataisas pristatančiame Seimo Ryšių su visuomene skyriaus pranešime.

Universitetų valdymas tarybai buvo atiduotas per per aukštųjų mokyklų valdymo reformą 2009 metais. Anksčiau rektorių rinkdavo iš akademinės bendruomenės narių sudarytas senatas.

Autorė: Milena Andrukaitytė

politika@bns.lt, +370 5 239 64 16 - Lietuvos naujienų skyrius

Rodyti: 
 

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Šeštadienis, gegužės 27

2017.05.27 16:52
Užsienio naujienos 2017.05.27 16:52
2017.05.27 16:22
Įvairenybės, kultūra 2017.05.27 16:22
2017.05.27 16:17
Įvairenybės, kultūra 2017.05.27 16:17
2017.05.27 15:44
Užsienio naujienos 2017.05.27 15:44
2017.05.27 14:18
Užsienio naujienos 2017.05.27 14:18
1 2 3 4 5
 
2017.05.25 13:50 |Kategorija:  Komentarai

Lucasas: kas bus kitas Rusijos taikinys?

Komentaras

Edward Lucas

2017 05 25

Lengva suprasti, kodėl Vladimiro Putino režimas patinka kai kuriems konservatyvių pažiūrų žmonėms.

Jam nepakeliui su madingu sekuliarizmu ir socialiniu liberalizmus. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia – nacionalinio gyvenimo centre. Lyčių politika nepajudinamai įstrigusi praeito amžiaus 10-ame dešimtmetyje: privačiai galit užsiimti kuo tik norit, bet nesitikėkit jokios teisinės apsaugos, jeigu norit pasikeisti lytį, susituokti su tos pačios lyties asmeniu arba auginti vaikų netradicinės orientacijos šeimoje.

Ekonominis liberalizmas Kremliui irgi ne prie širdies. Karteliai – gerai, monopolijos – dar geriau. Stambusis verslas privalo rūpintis nacionaliniais interesais. Oligarchai gali uždirbti daug pinigų, bet jie privalo mokėti duoklę esamai valdžiai.

Politiniu požiūriu, Kremlius palaiko kraštutinį hėgeliškąjį konservatyvizmą, skelbiantį, kad valstybės interesai – kaip juos interpretuoja valstybės vadovai – yra aukščiau visko. Demokratija atlieka tik dekoratyvinį vaidmenį ir nėra lemiamas veiksnys. Įstatymų viršenybė šiuo atveju reiškia, kad teismai ir teisinė sistema naudojami valdžios viršūnės priimtiems sprendimams įgyvendinti. Ji nesudaro sąlygų silpniesiems patraukti atsakomybėn galinguosius.

Užsienyje Kremlius naudojasi tarptautiniais įstatymais, kad supančiotų ir įveiktų Vakarus, bet valstybės interesai pranoksta viską. Rusijos lyderių požiūris į pasaulį tradicinis, griežtai atmetantis bet kokius sentimentus arba moralę. Šalys nuolat varžosi: praryk kitą, nes kitaip pats būsi sudorotas. Taigi, geriau ryti kitus. Kremlius neatsiprašinėja dėl savo kruvinos imperinės praeities ir yra pasiryžęs išlaikyti savo tebeturimą imperiją.

Vertinant be skrupulų, visa tai atrodo suprantama. Tai paaiškina, kodėl kai kuriems Trumpo respublikonams Rusija atrodo patraukli.

Tačiau tai šiurpina kitus konservatyvių pažiūrų veikėjus, tikinčius sąjungų šventumu, nuosavybės teisių svarba ir teismų nepriklausomybe. Štai kodėl tokie žmonės kaip JAV senatorius Johnas McCainas, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Lenkijos Radekas Sikorskis ir Švedijos Carlas Bildtas bjaurisi Putino režimu.

Labiau stebina kairiųjų reakcija. Už egalitarizmą pasisakantys socialliberalai, jautrūs rasių, lyčių ir visuomenės klasių reikalams, tikintys universalia brolybe (arba, mūsų laikais, brolių ir seserų vienybe) bei gerbiantys žmogaus teises, tikintys, kad valdžia kyla iš apačios į viršų, o ne atvirkščiai, ir smerkiantys kolonializmą, turėtų laikyti šiuolaikinę Rusiją visko, kas jiems nepatinka, įsikūnijimu.

10-o dešimtmečio Rusija pasižymėjo daugeliu liberaliajam kairiajam sparnui nepriimtinų ypatybių, bet V. Putino iškilimas jas dar labiau pablogino. Agresija užsienyje ir represijos šalies viduje, groteskiška nelygybė, išsikerojusi korupcija, įsitvirtinęs neteisingumas – visa, kas (turėtų) kelti įniršį mėgstantiems pamojuoti plakatais, paskanduoti šūkius ir pareikšti palaikymą boikotams.

Tačiau iš didelio debesio – mažas lietus. Žinia, „Pussy Riot“ merginų parodomasis teismas ir joms skirta įspėjamoji bausmė sulaukė atgarsio. Tačiau kairieji dažniausiai tebebūna stebėtinai atlaidūs Rusijos režimo godumui ir beširdiškumui. Britanijos leiboristų partijos vadovybė neturi ko pasakyti apie Kremliaus nusikaltimus; jos palaikoma spaudimo grupė „Stop the War“ (Sustabdykite karą) nusistačiusi tik prieš „imperialistų“ (t.y., Vakarų) karus.

Kaip savo naujame komentare pastebėjo vokiečių istorikas Jan Behrendsas, jo šalies Socialdemokratų partija irgi atrodo nieko nepasimokiusi per pastaruosius 15 metų. Užuot pripažinusi Rusijos keliamą grėsmę jos kaimynėms (ir Vokietijai), partija tebeskelbia tuščius, guodžiančius šūkius apie dialogą.

Galbūt viena iš priežasčių – kairiojoje stovykloje išliekantis įsitikinimas, kad Rusijos revoliucingojo socializmo tradicija suteikia šiai šaliai tam tikro moralinio svorio (vis dėlto, jeigu norite suvokti, kokių problemų kelia šis požiūris, pasiskaitykite Giles'o Udy genialią naują knygą „Leiboristai ir GULAGas“ (Labour and the Gulag)). Tikroji priežastis yra nusistatymas prieš Ameriką ir Vakarus, kai sveika savikritika perauga į apakinančią neapykantą sau. Tai Kremliui atriša rankas užsipulti Vakarus ir toliau apiplėšinėti, žeminti bei izoliuoti savo pagrindines aukas – pačius Rusijos žmones.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius ir Europos politikos analizių centro (CEPA) vyresnysis viceprezidentas.

Rodyti: 

Sekite mus Twitter