Šie žmonės gyveno taip, kaip dabar gyvename mes: mylėjo, juokėsi, augino vaikus, ilgėjosi ir liūdėjo. Po mirties šių žmonių kapai – tokie, kaip ir visų mirusiųjų karalystėje. Jų antkapių neženklina išskirtiniai užrašai, o per Vėlines, kaip ir ant daugelio kapų, suplazda žvakučių liepsnelės ir svyra pirmųjų rudens šalnų pakąsti chrizantemų žiedai.
Tačiau šie žmonės – kitokie, po savo mirties pratęsę sunkių ligonių gyvybę, suteikę jiems galimybę ir vėl gyventi. Šie žmonės – tai mirę organų donorai, kurių artimieji sunkios netekties valandą sutiko paaukoti organus transplantacijai. Deja, mirusių donorų artimieji negali susitikti, apkabinti, prisiglausti ir pažvelgti į akis tiems, kieno krūtinėje plaka padovanota jų Vaiko, Brolio, Mamos ar Vyro širdis. Jiems lieka tik begalinė pagarba ir amžinas bežodis dėkingumas.
Todėl nuoširdžiai kviečiame: kai per Vėlines lankysime savo mirusių artimųjų kapus, uždekime ant jų po dar vieną žvakutę – atminti tiems, kurių amžinojo poilsio vietų nežinome, bet kurių mirtis sugrąžino gyvenimą kitiems žmonėms. Po žvakutę – kaip vilties ženklą, kad ir mirtis gali būti prasminga...
Rasa Pekarskienė
komunikacijos sk. vedėja
Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM
+ 370 5 279 60 96
[email protected]
Tai yra pranešimas spaudai, už kurio turinį BNS neatsako.