2019.10.04 11:25 |Kategorija:  Komentarai

Lucasas: D. Trumpo asmeninė politika paralyžiuoja Vašingtoną

Blogai, kai tu niekam nerūpi. Tačiau pritraukti dėmesį – dar blogiau. Kadaise susilaukti Baltųjų rūmų susidomėjimo Vašingtone būdavo puikiausias politinis pasiekimas. Dabar, tarsi kokiame nors mafijos valdomame mieste iš Holivudo trilerio, jo piliečiai slapstosi šešėliuose, bijodami vienintelio čia svarbaus žmogaus svilinamo žvilgsnio.

Esant tokiai padėčiai, itin svarbia auka tapo Kurtas Volkeris – pasiuntinys Ukrainos konfliktui spręsti. Jo (neapmokamas) darbas buvo svarbus, bet dažniausiai nesulaukdavo jokios padėkos – be kita ko, dėl Donaldo Trumpo įpročio atmesti net ir geriausiai pagrįstus Rusijos netinkamo elgesio įrodymus, tačiau be išlygų priimti net ir nerealiausią Ukrainos kritiką.

Praeitą savaitę K. Volkeris buvo išspirtas D. Trumpo asmeninio advokato Rudy Giuliani. Buvęs Niujorko meras siekė surasti įrodymų, galinčių pagrįsti D. Trumpo sąmokslo teorijas apie ukrainiečių įtaką Amerikos politikai. Baltieji rūmai pirmiausiai sukėlė nepatogumų Volkeriui, paprašę, kad jis tarpininkautų neužimančio jokių oficialių pareigų Giuliani kontaktams su Ukrainos vadovybe. Vėliau Giuliani pastūmėjo Volkerį į padėtį be išeities, kai atskleidė pasiuntinio vaidmenį, paskelbdamas jųdviejų susirašinėjimą.

K. Volkeris atsistatydino. Šis ekspertas ir patriotiškai nusiteikęs pareigūnas prisidėjo prie ilgos virtinės veikėjų, sukramtytų ir išspjautų Trumpo ir jo aplinkos. Tarp jų esama tokių sunkiasvorių kaip nacionalinio saugumo patarėjas H. R. McMasteris, gynybos sekretorius Jimas Mattisas, personalo vadovas John Kelly, taip pat keletas mažiau žinomų veikėjų, tyliai kentusių neviltį, kad jiems tenka sąžiningai tarnauti savo šaliai, kurios administracija nepasižymi savitvarda, morale ir valstybiniu mąstymu.

Vienas tokių draugų pasakojo, kad jis ištisas darbo dienas praleisdavo mėgindamas susigaudyti, kas dedasi – ne kur nors plačiajame pasaulyje, o JAV vyriausybėje. Politika kuriama neapgalvotai, „Twitter“ žinutėmis arba apskritai nevykdoma. Bet kuriam veikėjui dabar visų svarbiausia palaikyti ryšį su pačiu prezidentu. Tolesni pagal svarbą yra jo žentas Jaredas Kushneris ir „pirmoji duktė“ Ivanka (tuo metu Melania, kaip sako vienas su ja bendraudavęs asmuo, yra vis griežčiau varžoma). Niekas kitas nėra reikšmingi.

Neseniai savaitę praleidau JAV sostinėje, ir tuo metu pagrindinių valstybės institucijų paralyžius buvo akivaizdus. Nacionalinio saugumo taryba, dešimtmečius būdavusi kiekvienos administracijos tvinksinti širdis, atrodė visiškai nustekenta. Anksčiau užsienio diplomatai trokšdavo palaikyti kontaktus su jos nariais. Dabar ši institucija jiems beveik nerūpi – kaip ir beveik visiems kitiems, dirbantiems vyriausybėje ar kitur.

Valstybės departamentas – tarsi vandenyne dreifuojantis vaiduoklių laivas: burės nukarusios, prie vairo niekas nestovi. Jo ambasadorė Ukrainoje Marie Yovanovitch gegužę buvo atleista, iškilus nesutarimų su J. Kushneriu ir R. Giuliani. Dabar žinome, kad per liūdnai pagarsėjusį pokalbį telefonu su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ponas Trumpas šią puikiai pasirodžiusią valstybės tarnautoją pavadino „blogomis naujienomis“. Prezidentas grasinamu tonu pridūrė, kad „ši moteris“ tuojau „kai ko susilauks“.

Mano draugai, tebedirbantys Valstybės departamente, apimti didelio sielvarto. Jeigu tavo darbas neatkreipia Baltųjų rūmų dėmesio – vadinasi, dirbi neefektyviai. Jeigu jo sulauki – tenka peržengti sąžinės priekaištus.

Viena vilčių teikianti vieta yra Pentagonas, išlaikantis karišką tvarką, kai aplink tvyro chaosas. Kongresas, kad ir kaip būtų susipriešinęs, dosniai skiria lėšų ir remia jo misijas. Kariai maitinami, ginklai – perkami. Tokie pareigūnai kaip Johnas Roodas, gynybos sekretoriaus pavaduotojas politikos reikalams, pateikia įtikinamų minčių apie Kinijos keliamą grėsmę.

Vis dėlto vyriausiasis šalies pajėgų vadas kelia įtūžį net ir santūriems kariuomenės pareigūnams. Sprendimas įšaldyti „brangias“ pratybas su Pietų Korėja, kai neprognozuojamas režimas šiaurėje intensyvina savo raketų bandymus, yra viena iš susierzinimą keliančių priežasčių. Kita – delsimas imtis priemonių prieš Iraną. Nuolaidžiavimas Rusijai kelia jiems siaubą. Uniformas dėvintys žmonės bjaurisi karu, bet labiausiai jie nemėgsta neryžtingumo.

Prezidentui pavojingiausias nepasitenkinimas šnipų karalijoje. Amerikos šnipai niršta tiek dėl D. Trumpo nerūpestingo elgesio su paslaptimis, tiek dėl prezidento nuolat reiškiamo jų pastangų menkinimo. Jo naujausia užuomina, kad pranešėjas, pasiskundęs dėl Trumpo pokalbio telefonu su V. Zelenskiu, turėtų būti sušaudytas, puikiai atspindi prarają, atsivėrusią tarp taisyklėmis besivadovaujančios valstybės tarnybos patriotizmą ir atsainumo atmosferos Ovaliajame kabinete.

Galiausiai atkaklus nerūpestingumas įsuko apkaltos mechanizmą. Tačiau D. Trumpui labai pasisekė, kad Ukraina, atsidūrusi jo prezidentavimui pavojų sukėlusio skandalo centre, yra toli ir kad padėtis joje sudėtinga.

Šios istorijos ašis – kad Joe Bidenas 2015 pareikalavo atleisti šios šalies generalinį prokurorą Viktorą Šokiną, kas ir buvo padaryta 2016-aisiais. V. Šokinas anksčiau vykdė tyrimą dėl vienos energetikos bendrovės, suteikusios sinekūrą tuomečio JAV viceprezidento sūnui palaidūnui Hunteriui.

Šis reikalas atrodo prastai. Tačiau kiekviena Vakarų valstybė, palaikiusi ryšius su Ukraina, norėjo, kad neveiksmingai dirbęs Šokinas būtų pašalintas. Vėlesni tyrimai jokių pažeidimų neatskleidė. Bideno pavardė buvo nupirkta siekiant atgrasyti grobuoniškus Ukrainos pareigūnus, o ne užsitikrinti įtaką Vašingtone. Toks elgesys vis tiek gali atrodyti abejotinas, bet jis tikrai nelygintinas su prezidento sprendimu įšaldyti karinę pagalbą į keblią padėtį patekusiai draugiškai šaliai, siekiant ją priversti padėti sukompromituoti D. Trumpo politinį varžovą.

Šis ir kiti kaltinimai atrodo grėsmingi. Kaip visada, mėginimai paslėpti galus gali būti blogesnis už patį nusikaltimą. Vis dėlto, nors visa tai yra nepaprastai svarbu Vašingtonui, šis skandalas nebūtinai pakenks prezidentui (o galbūt netgi jam pagelbės). Ponas Trumpui, kaip ir jo gerbėjams, itin pravartus įspūdis, kad jie yra persekiojami.

Kairiųjų įprotis dėtis skriaudžiamais nė iš tolo neprilygsta darbininkiškosios Amerikos pritvinkusiai pagiežai isteblišmentui. 2016 metais balsavusieji už D. Trumpą įsivaizduoja, kad būtent elito atstovai – kostiumuoti, kosmopolitiški, gerai išsilavinę, globėjiškai besielgiantys ir dabar nusitaikę į prezidentą – sugriovė jų orumą, darbo vietas, gyvenimo kokybę ir saugumą. Dabar šie veikėjai nusiteikę padaryti tą patį 2020-aisiais. Ponas Trumpas yra šių rinkėjų pusėje, o jo kritikai – ne.

Redaktorius: Raimondas Čiuplys

redakcija@bns.lt, Užsienio naujienų skyrius

Rodyti: