2016.05.25 14:21 |Kategorija:  Cover news

Rusija paleido kalintą Ukrainos karo lakūnę Savčenko (atnaujintas)

atnaujintas ir papildytas pranešimas

Kijevas, gegužės 25 d. (AFP-AP-„Interfax“-BNS). Rusija trečiadienį paleido 22 metus kalėti nuteistą Ukrainos karinių oro pajėgų lakūnę Nadiją Savčenko, kuri buvo išskraidinta į tėvynę, pranešė vienas ukrainiečių pareigūnas.

Kremliaus finansuojama televizija RT, cituodama neįvardytus šaltinius, taip pat pranešė, kad Ukraina perdavė Rusijos pareigūnams du rusų kariškius, anksčiau patekusius į nelaisvę separatistinio konflikto krečiamame rytiniame regione, kurie buvo išskraidinti į Maskvą.

Naujienų agentūra „Interfax“ citavo vieną informuotą šaltinį, anot kurio, paleista lakūnė bus atskraidinta į Borispolio oro uostą Kijeve.

Pasak šaltinio, N.Savčenko lėktuvas turėtų nutūpti Kijeve prieš 15 val. vietos (ir Lietuvos) laiku.

Netrukus po to kreipimąsi į tautą iš prezidento administracijos pastato Kijeve paskelbs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

Kaip nurodė prezidento spaudos tarnyba, planuojama, kad ši kalba bus paskelbta 15 val. 15 min. Kijevo (ir Lietuvos) laiku.

Kitas šaltinis sakė „Interfax“ sakė, kad N.Savčenko buvo perduota Ukrainai pagal dvišalę sutartį dėl asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmes, perdavimo jų šalims.

Vienas iš N.Savčenko advokatų – Markas Feiginas – antradienį sakė mėginęs įtikinti savo klientę pateikti prašymą suteikti malonę. Kitas jos advokatas, Ilja Novikovas, trečiadienį nekomentavo, ar N.Savčenko pasirašė tokį prašymą.

Anksčiau trečiadienį du Rusijos kariai – Aleksandras Aleksandrovas ir Jevgenijus Jerofejevas, nuteisti Ukrainoje kalėti už dalyvavimą kovos veiksmuose Rytų Ukrainoje, buvo išskraidinti į Maskvą, atveriant kelią jų iškeitimui į N.Savčenko, naujienų agentūrai AFP sakė J. Jerofejevo advokatė Oksana Sokolovska.

„Jerofejevo ir Aleksandrovo nebėra Ukrainoje, o tai reiškia, kad malonė buvo suteikta“, – pažymėjo O.Sokolovska.

Šią informaciją patvirtino ir A.Aleksandrovo advokatas Valentynas Rybinas.

„Galiu patvirtinti informaciją, kad mano ginamasis Aleksandras Aleksandrovas ir mano kolegės ginamasis Jevgenijus Jerofejevas paliko Ukrainos teritoriją. Ar jie buvo iškeisti į Nadeždą Savčenko, ar ne – negaliu pasakyti“, – teisininkas sakė televizijai 112, vartodamas rusišką N.Savčenko vardo variantą.

„Ko gera, tai prezidento malonės suteikimo procedūros rezultatas“, – pridūrė jis.

Paklaustas, ar buvo pasirašytas oficialus malonės suteikimo raštas, V.Rybinas pažymėjo, kad jokiu kitokiu atveju tie Rusijos kariškiai nebūtų galėję palikti Ukrainos teritorijos.

Jie abu prisipažino esantys Rusijos kariškiai, bet Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad jie buvo pasitraukę iš aktyviosios tarnybos.

Kijevo teismas jiems skyrė po 14 metų laisvės atėmimo, pripažinęs kaltais dėl terorizmo ir dalyvavimo karo veiksmuose Rytų Ukrainoje.

34 metų karo pilotė, kuri tėvynėje laikoma nacionaline didvyre, kovo 22 dieną buvo nuteista kalėti 22 metus dėl dviejų Rusijos žurnalistų žūties Ukrainos rytuose 2014 metais.

N.Savčenko tvirtino esanti nekalta, bet atsisakė apskųsti nuosprendį, sakydama, kad nepripažįsta Rusijos teismų teisėtumo.

Per šią didelio atgarsio pasaulyje sulaukusią bylą arešte laikyta N. Savčenko keliskart buvo paskelbusi bado streiką.

N.Savčenko buvo vieno ukrainiečių savanorių bataliono narė ir 2014 metų vasarą dalyvavo kautynėse su separatistų kovotojais Luhansko srityje.

N.Savčenko 2014 metais pateko į prorusiškų separatistų nelaisvę Ukrainos rytuose, o vėliau atsirado Rusijos arešte kitapus sienos. Maskva tvirtina, kad N.Savčenko pateko į Rusijos teritoriją sprukdama nuo separatistų, o Ukraina tvirtino, kad karė buvo pagrobta ir slapta išvežta į Rusiją.

N.Savčenko byla dar labiau pablogino Ukrainos ir Rusijos santykius, Kijevo vyriausybės pajėgoms kaunantis su prorusiškais separatistais, kuriuos Maskva neigia remianti, nors esama įrodymų, kad jos kariai yra siunčiami į konflikto zoną.

uzsienis@bns.lt, +370 5 205 8525 – Užsienio naujienų skyrius

Rodyti: 
 

Naujienų agentūros BNS informaciją naudoti komerciniais tikslais be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

 
2016.05.24 09:20 |Kategorija:  Komentarai

Vitalis Nakrošis. Priešrinkiminiai partijų planai neparuošti įgyvendinimui

Komentaras

Tai yra nepriklausomas komentaras. Jį perspausdinti BNS klientai gali tik nekeisdami pavadinimo ir teksto. Nuoroda į BNS ir TSPMI būtina.

Vitalis Nakrošis

2016 05 24

Šiemet rinkimų į Seimą metai. Įvairių partijų politikai pradėjo berti rinkiminius pažadus, pagal kuriuos vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turi pasiekti 1250 Eur, minimali mėnesinė alga – 656 Eur, o vidutinė senatvės pensija – 422 Eur. Kai kurios politinės partijos jau viešai paskelbė ekonominius planus, rinkimų programas ar programų gaires, kaip tai galima būtų padaryti.

Be to, valstybės institucijos vykdo daugybę strateginių dokumentų (apie 250) ir biudžeto programų (apie 220). Kiekvienos sesijos metu Seimas svarsto šimtus naujų įstatymų projektų ir esamų įstatymų pataisų. Vyriausybė kasmet siekia įgyvendinti metinius veiklos prioritetus – 2016 m. Vyriausybės prioritetuose numatytos 22 prioritetinės kryptys ir daug jų įgyvendinimo priemonių. Nors politikai ir valstybės tarnautojai labai užsiėmę nesibaigiančiais darbais, anot Europos Komisijos, Lietuva daro tik ribotą pažangą gerindama sveikatos ir socialinės apsaugos, darbo rinkos, švietimo, inovacijų ir kitas sistemas.

Lietuvoje tikrai nestokojama įvairių pažadų, įsipareigojimų, uždavinių ir priemonių. Tačiau trūksta nuoseklaus ir kokybiško įgyvendinimo, kuris vestų prie reikalingų pokyčių ir pasiektų viešosios politikos rezultatų, didinančių visų Lietuvos gyventojų gerovę. Be kryptingo įgyvendinimo, reformų iniciatyvos anksčiau ar vėliau žlunga ir sukelia įvairių visuomenės grupių nusivylimą.

Kas būdinga įgyvendinimui? „Biurokratija yra tokia įdomi, nelabai žinoma ir nelabai suvokiama teritorija“, - prieš keletą metų stebėjosi XV Vyriausybės ministras pirmininkas A.Kubilius. Todėl, jeigu norime permainų, pradžioje būtų naudinga pažinti tas biurokratines „džiungles“.

Pirma, Lietuvoje neretai įsivaizduojama, kad teisėkūra ar planavimas lemia 90 proc. galutinių rezultatų. Manoma, kad, priėmus reikalingus įstatymus ir patvirtinus naujus planus, darbas bus kaip ir baigtas. Ne, nes tai yra tik įgyvendinimo pradžia. Priešingai – sunkus ir rutininis įgyvendinimo darbas sudaro 90 proc. visų pastangų, reikalingų rezultatams pasiekti. Šis darbas daugiausia atliekamas ne aukščiausios valdžios institucijų kabinetuose Vilniuje, o visoje Lietuvoje – įvairiose įgyvendinimo agentūrose, savivaldybių institucijose ir kitose viešojo sektoriaus organizacijose, bendradarbiaujant su įvairiais visuomenės atstovais.

Antra, įgyvendinimas dažnai suprantamas linijiniu būdu – manoma, kad užtenka patraukti vieną svirtį ir visos problemos bus automatiškai išspręstos. Nieko panašaus dažniausiai neįmanoma padaryti. Dauguma aktualių problemų atsiranda ne „kietosiose“ inžinerinėse, o „minkštosiose“ socialinėse sistemose, kurioms būdingas didelis sudėtingumas ir painumas. Todėl valdžios institucijoms paprastai geriau sekasi dirbti įvairius „inžinerinius“ darbus (pvz., mažinti „juodųjų dėmių“ skaičių Lietuvos keliuose), nei stabdyti emigraciją, mažinti skurdą, gerinti mokinių švietimo pasiekimus ar pasiekti proveržį inovacijų srityje.

Tai yra taip vadinamos „piktosios“ problemos, kurioms spręsti nėra paprastų ir stebuklingų receptų. Bet mes dažnai esame linkę manyti kitaip. Pavyzdžiui, vieno neseniai įvykusio renginio rezoliucijoje buvo teigiama, kad, norint sustabdyti emigraciją, reikalinga „įsteigti specialią emigracijos ir imigracijos procesus balansuojančią valstybės instituciją” ar „nedelsiant sukurti Lietuvos piliečių reemigracijos skatinimo, emigracijos mažinimo, demografinės būklės stabilizavimo ir gyvenimo kokybės gerinimo valstybės programą”. Ne, jokių naujų institucijų ir „super programų“ sukūrimas šiuo atveju nepadėtų, nes emigracijai stabdyti reikia ne atskiro proceso, o pokyčių daugelyje valdymo sričių centriniu ir vietos lygiu.

Trečia, viešosios politikos įgyvendinimui būdingos ilgos grandinės, kuriose veikia daug įvairių viešosios politikos veikėjų. Šiose grandinėse proceso išeiga priklauso nuo silpniausios grandies pralaidumo. Pagal politikų ar valdžios institucijų planus atrodo, kad mes turėtumėm sparčiai daryti pažangą, bet nuolat papuolam į „butelio kakliukus“, kuriuose pažanga vyksta labai lėtai ar visai sustoja.

Tai atsitinka todėl, kad, kurdami gana optimistinius planus, mes neįvertiname noro ir gebėjimų juos įgyvendinti visoje grandinėje ir mažai dirbame su viešosios politikos proceso veikėjais. Ypač optimizmas sustiprėja partijoms konkuruojant dėl to, kas pasiūlys patrauklesnę programą. Tačiau, įgyvendinant planus laimėjimai pasiekiami ne žodžiais, o darbais. Pavyzdžiui, norime pagerinti mokinių pasiekimus Lietuvos mokyklose? Mums reikės sunkiai dirbti kartu su 60 Lietuvos savivaldybių ir jų švietimo skyrių tarnautojais, pasiekti daugiau nei 1000 Lietuvos mokyklų ir apie 50 000 jose dirbančių mokytojų, kurie ir gali paveikti daugiau nei 300 000 Lietuvos mokinių rezultatus.

Dėl didelės darbų apimties ir jų sudėtingumo įgyvendinimas neišvengiamai yra ilgas procesas. Jis taip pat dažniausiai vyksta laipsniškai ir gali būti panašus į „kapanojimąsi“. Airijos „tigras“ neatsirado 1987 m., kada šioje šalyje buvo pasirašytas pirmasis partnerystės susitarimas. Jis užaugo ilgo įgyvendinimo proceso metu, per kurį kas kelerius metus buvo sudaromi nauji susitarimai, atsižvelgiant į tuometines ekonomines aplinkybes ir įgyvendinimo rezultatus. Ir „kapanojimasis“, kuris reiškia nedidelius nukrypimus nuo pasirinkto pradinio kurso, savaime nėra blogas dalykas, jeigu viešoji politika sudaryta gerai. Jeigu pasodinome gražų ir vertingą medį, galime jam leisti laisvai vešėti ir šakotis.

Kaip užtikrinti kokybišką įgyvendinimą, atsižvelgiant į jo savybes? Pirmas veiksnys yra asmeniniai gebėjimai. Reikalinga aktyvi politikų, tarnautojų ir kitų viešosios politikos procese dalyvaujančių asmenų lyderystė. Teigiama, kad visi nori pokyčių, bet niekas nenori keistis ir imtis lyderystės. Jeigu tai tiesa, lyderystę turime pradėti nuo savęs ir tada įtraukti kitus. Norint pasiekti išsikeltus uždavinius, reikia telkti valdančiosios daugumos ir opozicijos politikus bei kitus viešosios politikos veikėjus sutarimui dėl pokyčių, mobilizuoti platų iniciatyvų palaikymą visoje įgyvendinimo grandinėje ir visuomenėje. Valstybės politikai ir valdžios institucijų vadovai turi suprasti, kad lyderystė reiškia eiti priekyje, skatinant pokyčius, o ne sėdėti viršuje, einant vadovaujamas pareigas.

Lietuvos politikoje ir valstybės tarnyboje reikia daugiau „šviežio kraujo“ ir energijos pokyčiams įgyvendinti. Kai kurių politinių partijų rinkimų komandose jau įvyko atsinaujinimas, bet to nepakanka sėkmingam įgyvendinimui. Žmogiškųjų išteklių valdymas viešojo sektoriaus organizacijose turi būti pagrįstas nuopelnais, o ne partinio patronažo praktikomis. Taip pat šiose organizacijose turime kurti dinamiškas darbo aplinkas, kurios padėtų pritraukti naujų talentų ir juos išlaikyti.

Antra, reikalingos tinkamos vadybinės sistemos ir priemonės. Tai gali būti įvairios priemonės uždavinių ir siekių pasiekimui stebėti ar informacinės sistemos duomenims rinkti bei analizuoti. Lietuvoje jau seniai vyksta nesibaigianti valstybės valdymo „sistemizacija“. 2007–2013 m. laikotarpiu iš Europos socialinio fondo finansavome 167 projektus, kurių metu buvo kuriamos ar diegiamos įvairios valdymo sistemos ir priemonės, o 2014–2020 m. laikotarpiu suplanuotos dar 97 įvairios valdymo sistemos, posistemės ar kitos priemonės.  Problema yra ne tik didelis šių sistemų skaičius, bet ir tai, kad mums nelabai pavyksta šių sistemų „įveiklinti“ valdymo problemoms spręsti.

Trečia, pokyčių neįmanoma pasiekti be nuolatinio mokymosi įgyvendinimo proceso metu. Negalime sėkmės „užprogramuoti“ teisės aktuose ar planuose, bet ją galime kurti mokantis kiekvieno įgyvendinimo žingsnio metu. Pavyzdžiui, mokymasis iš nesėkmingų įgyvendinimo rezultatų padėjo išjudinti būsto renovavimo programos įgyvendinimą. Vis dėlto politinių partijų pateiktuose rinkiminiuose siūlymuose labai trūksta ankstesnių vyriausybių įgyvendinimo pamokų refleksijos.

Rūta Meilutytė plaukimo čempione tapo ne viešai žadėdama užimti prizines vietas, o dėl sunkaus darbo baseine, kur ji tūkstančius valandų tobulino savo judesius ir gerino rezultatus. Grybšnis po grybšnio, grybšnis po grybšnio. Ir taip šimtus tūkstančius kartų. Tada ir mes galėsime džiaugtis viešosios politikos pergalėmis.

----------

Dr. Vitalis Nakrošis yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius. Šis komentaras parengtas jo viešosios paskaitos, gegužės 19 d. professoris optimi titulo suteikimo proga, pagrindu

Rodyti: 

Sekite mus Twitter