2016.09.29 09:46 |Kategorija:  Cover news
Lietuviai Peterboroughe švenčia Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. AP-Scanpix nuotr.

Rinkimai 2016. Emigracijos mastai tebeauga. Ką žada partijos?

Vilnius, rugsėjo 29 d. (BNS). Rytų Anglijoje įsikūręs Peterborough (Piterboras) jau ne vienus metus atsiduria Lietuvos muzikantų gastrolių sąrašuose, pradedant Andriumi Mamontovu ir baigiant legendine grupe „Rondo“. Šiemet šis miestas įtrauktas ir į Seimo rinkimams besirengiančių Lietuvos politikų kelionių planus.

Vietos bendruomenės teigimu, Peterboroughe gyvena apie 9 tūkst. lietuvių - daugiau nei Šakiuose, Pakruojyje ar Širvintose. Mieste įsikūrę lietuviški restoranai ir lenkiškos parduotuvės tarptautinėje žiniasklaidoje tapo vaizdingais pavyzdžiais, kaip 2004 metais Rytų europiečiams atsivėrusius sienos pakeitė Anglijos veidą ir paskatino dalį vietinių balsuoti už pasitraukimą iš Europos Sąjungos (ES).

Lietuvai - tai dar vienas pavyzdys, kad dalis svetur įsikūrusių lietuvių ima įleisti šaknis ir paskui save pasikviečia ne tik šeimas, bet ir ištisus kaimus.

„Emigracija per šiuos rinkimus yra pagrindinė tema. Visi žada kelti algas iki 1000 ar 1100 eurų ir sustabdyti emigraciją“, - BNS sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius.

Grėsmė ūkio augimui

Nuo Lietuvos narystės ES pradžios dėl emigracijos Lietuva neteko apie 370 tūkst. žmonių. 2011-2014 metais emigracijos mastai nuosekliai mažėjo, bet pernai ir šiemet išvykstančiųjų skaičius vėl šoktelėjo, nepaisant bendro ekonomikos ir atlyginimų augimo.

Nerimą sustiprina mažėjantis grįžtančiųjų skaičius ir menkstanti į Lietuvą persiunčiamų pinigų suma, tai gali liudyti apie silpnėjančius emigrantų ryšius su Lietuva. Rugpjūtį iš Lietuvos išvyko per 7 tūkst. žmonių, imigravo - mažiau nei 3 tūkst.

Ekspertai neturi bendros nuomonės, kas lemia pastarųjų dvejų metų tendencijas, tačiau svarstoma, kad išvykimą gali skatinti nepasitenkinimas socialine nelygybe, sugrąžinta privalomoji karinė tarnyba ar britų sprendimas trauktis iš ES.

Trumpuoju laikotarpiu šalies ūkiui emigracija gali būti naudinga dėl išvykusiųjų atsiunčiamų pinigų ir nedarbo lygio sumažėjimo. Bet dauguma ekonomistų sutinka, kad dabartiniai mastai kelia pavojų, nes ima trūkti darbo jėgos, kyla grėsmė ilgalaikio augimo ir pensijų sistemos tvarumui.

Europos Komisija prognozuoja, kad dėl emigracijos ir mažo gimstamumo Lietuvoje iki 2030 metų bus prarasta 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų – daugiausiai iš visos ES.

Emigracijos problemą pripažįsta visos didžiosios partijos. Dauguma politikų pabrėžia, kad emigrantus pirmiausia sugrąžintų geriau apmokamos darbo vietos. Tačiau akcentai, ką daryti, skiriasi.

„Atsiprašykime ir kelkime algas“

Pirmą kartą rinkimuose dalyvaujantis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašo lyderis Saulius Skvernelis akcentuoja emocinę visuomenės savijautą ir ragina politikus atsiprašyti emigrantų, bandydamas „valstiečius žaliuosius“ pristatyti kaip alternatyvą buvusiems valdantiesiems.

„Mes, visi politikai, turime pasakyti tiems žmonėms, kurie yra išvykę - atleiskite dėl mūsų abejingumo, negebėjimo tvarkytis mes jus išvarėme iš Lietuvos“, - LRT rinkimų debatuose sakė S.Skvernelis.

„Į tuos žmones turi pažiūrėti verslas ir pasakyti - atsiprašome, dėl savo godumo mes jus išvarėme iš Lietuvos. Teisėsauga turi pasakyti - dėl mūsų negebėjimo principingai tirti, žmonės prarado teisingumo jausmą ir išvažiavo“, - teigė jis.

Dar vienos kadencijos siekiantis socialdemokratas premjeras Algirdas Butkevičius didžiuojasi minimalios algos kėlimu ir vidutinio atlyginimo augimu. Valdantieji žada, kad atlyginimų augimo tendencijos tęsis, o investicijas paskatins naujasis Darbo kodeksas.

„Tyrimai rodo, kad didžiausia emigracija vyksta dėl ekonominių socialinių skirtumų tarp valstybių. Džiaugiuosi, kad mūsų Vyriausybei pavyko penkis kartus kelti minimalią mėnesio algą, vidutinis darbo užmokestis pagaliau pasiekė prieškrizinį lygį“, - kalbėjo ministras pirmininkas.

Pasak A.Butkevičiaus, jo iniciatyva kadencijos pabaigoje patvirtinta darbo santykių reforma gali per kelerius metus sukurti 85 tūkst. darbo vietų.

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis kaltina kairiąją valdžią neveiklumu ir tikina turintis planą sukurti gerai apmokamas darbo vietas regionuose, pritraukiant investuotojus iš Skandinavijos šalių ir Vokietijos. Jis žada pats vykti į gamyklas, kviesdamas perkelti veiklą į Lietuvą. Didelį dėmesį konservatoriai žada skirti profesinio mokymo ir aukštojo mokslo pertvarkai, kad būtų rengiami reikalingi specialistai.

„Pirmiausia - darbo vietos regionuose, pagalba investuotojams ateiti į Alytų, Panevėžį, Marijampolę, kad žmonės iš Peterborough galėtų atvažiuoti į Lietuvą dirbti“, - debatuose kalbėjo G.Landsbergis.

„Antras žingsnis - gerėjanti švietimo situacija. Emigracijoje gyvenančios šeimos sako, kad jos negali grįžti į Lietuvą dėl skirtingų lygių mokyklose. Trečia, reikia pritraukti profesionalus, kad grįžtų žmonės Londone ir Dubline. Reikia plėsti programas „Kurk Lietuvai“, „Dirbk Lietuvai“, - sakė jis.

Atsižvelgdami į tai, kad daugiau nei pusę Lietuvos emigrantų sudaro jaunimas, dauguma politikų žada paramą jaunoms šeimoms - nuo mokesčių lengvatų iki vienkartinių išmokų.

BNS pristato esminius pažadus tų partijų, kurios, apklausų duomenimis, turi galimybių peržengti 5 proc. kartelę:

Socialdemokratų partija pabrėžia, kad per jos valdymo metus vidutinė alga išaugo nuo 615 eurų iki 748 eurų ir žada, kad 2020 metais ji sieks 1100 eurų. Partija žada tęsti minimalios mėnesio algos kėlimą ir remti jaunus žmones įsigyjant pirmą būstą bei kuriant verslą. Premjero teigimu, priimtas naujas Darbo kodeksas paskatins investicijas ir darbo vietų kūrimą.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga žada keisti valdžios požiūrį į žmogų ir siekti darnos įvairiose srityse. „Valstiečiai“ pabrėžia, kad emigraciją skatina ne tik ekonominė situacija, bet nusivylimo nuotaikos. Partija žada didelį dėmesį šeimos politikai, bendruomeniškumui, ekologijai, vertybių skatinimui švietime. Pabrėžiama, kad ūkio pridėtinė vertė turi pasiekti piliečius, gyvenančius visuose šalies regionuose.

Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai žada sutelkti dėmesį į regioninius centrus ir specialias investicijų pritraukimo bei eksporto skatinimo programas. Konservatoriai žada sukurti kokybiškesnę profesinio mokymo sistemą, pagerinti aukštojo mokslo kokybę, paliekant tris kokybiškus universitetus, ir atsisakyti Darbo biržos monopolio įdarbinimo srityje.

Darbo partija pabrėžia savo vaidmenį keliant minimalią algą ir teigia, kad darbo vietų kūrimą skatins neapmokestindama įmonių investuojamo pelno ir skirdama ES struktūrinę paramą. Žadama atleisti jaunus žmones nuo pajamų mokesčių pirmuosius dvejus metus, paspartinti socialinių būstų statybą ir kiekvienam aštuoniolikmečiui skirti 2 tūkst. eurų išmoką.

„Tvarka ir teisingumas“ grįžtantiems iš emigracijos žada vienkartinę 5 tūkst. eurų išmoką ir sklypą būsto statybai. Už kiekvieną gimusi vaiką žadama 3 tūkst. eurų vienkartinė išmoka šeimai, o kiekvienam vaikui kas mėnesį – 100 eurų vadinamųjų vaiko pinigų. Kūdikių maistui, jų higienos priemonėms, vaikų rūbams ir avalynei žadamas nulinis pridėtinės vertės mokestis (PVM).

Liberalų sąjūdis žada sumažinti mokesčius ir biurokratiją, kad Lietuvoje būtų patrauklu kurti darbo vietas, pertvarkyti Darbo biržą. Neapmokestinamą pajamų dydį siūloma prilyginti minimaliai algai. Liberalai pabrėžia, kad padėdama žmonėms valdžia turi nesikišti į jų asmeninį gyvenimą, atsisakyti draudimų politikos. Partija pasisako už dvigubos pilietybės įteisinimą ir elektroninį balsavimą.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga žada dėmesį sutelkti į krikščioniškosiomis vertybėmis grindžiamą šeimos politiką. Partijos programoje žadama 120 eurų kas mėnesį už kiekvieną vaiką ir šeimos kortelė gausioms šeimoms. Papildomų pajamų žadama surinkti apmokestinant bankus ir prekybos tinklus.

Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija programoje rašo, kad emigraciją ir gyventojų mažėjimą sustabdys „sutaupytais milijardais“, kurie atsiras sustabdžius politinę korupciją. Koalicija teigia, kad atsiradę pinigai leis padidinti algas ir sudaryti geresnes sąlygas jaunoms šeimoms.

Autorius: Vaidotas Beniušis

politika@bns.lt, +370 5 205 8514 - Lietuvos naujienų skyrius

Rodyti: 
 

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

Ketvirtadienis, rugsėjo 29

2016.09.29 15:06
Įvairenybės, kultūra 2016.09.29 15:06
2016.09.29 14:22
Įvairenybės, kultūra 2016.09.29 14:22
2016.09.29 13:39
Įvairenybės, kultūra 2016.09.29 13:39
2016.09.29 13:23
Užsienio naujienos 2016.09.29 13:23
2016.09.29 11:49
Lietuvos politika 2016.09.29 11:49
2016.09.29 11:22
Lietuvos politika 2016.09.29 11:22
1 2 3 4 5
 
2016.09.26 10:20 |Kategorija:  Komentarai

R.Vilpišauskas. Bratislavos dvasia ar Europos vaiduoklis?

Komentaras

Tai yra nepriklausomas komentaras. Jį perspausdinti BNS klientai gali tik nekeisdami teksto. Nuoroda į BNS būtina.

Ramūnas Vilpišauskas

2016 09 26

Jau trejetą mėnesių Europos Sąjunga (ES) bei jai nepriklausančios šalys, įvairiais ryšiais susijusios su Jungtine Karalyste (JK), laukia, kada pastaroji pradės derybas dėl išstojimo iš ES. Liepos mėnesį suformavus naują Theresos May vadovaujamą konservatorių vyriausybę buvo paskelbta, kad ji formaliai aktyvuos ES sutarties 50 straipsnį dėl JK išstojimo ir pradės derybas kitų metų pradžioje bei kad ji sieks migracijos sąlygų sugriežtinimo. Nuo tada iki dabar britų žiniasklaida vis kartoja šias žinutes, rodydama išstojimui iš ES nuolatinį dėmesį, kuris užpildomas nieko naujo nesakančiomis „naujienomis“. Nors JK vyriausybė mėgina demonstruoti savo derybines galias, kalbėdama apie ketinimus susitarti dėl laisvos prekybos su tokiomis šalimis kaip Indija ar Australija, ar neprarasti investuotojų iš Japonijos bei Kinijos, tačiau kol kas pačios JK vyriausybės ministrai nesutaria dėl esminių išstojimo iš ES sąlygų.

Tokį neapibrėžtumą nesunku paaiškinti – juk nieko panašaus ES istorijoje dar nebuvo įvykę. Grenlandijos pasitraukimo iš EB ar Norvegijos referendumo, atmetusio stojimo į ES sutartį, atvejai nelygintini su JK pasitraukimu iš ES, nes aplinkybės pernelyg skirtingos. JK atvejis svarbus ne tik tuo, jog pirmą kartą labai svarbi ES narė nusprendė pasitraukti iš šios organizacijos. Jis svarbus ir kita prasme. ES integracija (ar susilaikymas nuo jos, nesijungiant prie euro zonos ar Šengeno erdvės, kaip buvo nusprendusi JK) tradiciškai vykdavo atstovaujamosios demokratijos institucijų pagrindu. Valstybių narių nuostatas dėl konkrečių integracijos sprendimų labiausiai veikdavo organizuotos ekonominių interesų grupės, suinteresuotos konkrečiais integraciniais sprendimais, o ne šalies rinkėjai. Apskritai rinkėjams dažniausiai ES darbotvarkės klausimai nerūpėdavo ir ši situacija pradėjo keistis tik ėmus kurti euro zoną, o ypač prasidėjus euro zonos bei vėliau pabėgėlių krizėms.

Referendumas dėl JK išstojimo tapo dar vienu ES reikalų politizacijos, tiesiogiai įtraukiant į jų sprendimą rinkėjus ir paverčiant ES narystės klausimą vidaus politikos dalimi, pavyzdžiu. Kol kas nėra aiškaus sutarimo, kokie motyvai balsavusiems už pasitraukimą iš ES buvo svarbiausi. Labiausiai tikėtina, kad tai lėmė bendras nepasitenkinimas savo ekonomine padėtimi, šalies politiniu elitu ir tokiais nerimą keliančiais procesais kaip migracija. Tik dalis jų buvo susiję su JK naryste ES. Tačiau svarbiausia, kad referendumas įvyko ir dabar JK vyriausybė turi apsispręsti, kaip interpretuoti rinkėjų mandatą susiderėti dėl išstojimo iš ES sąlygų. ES reikalų pavertimas vidaus politikos dalimi reiškia, kad derybos dėl išstojimo negalės apsiriboti tik konsultacijomis su tokiomis svarbiomis interesų grupėmis kaip Londono finansų institucijos, bet JK derybininkai turės galvoti ir apie tai, kaip derybų su ES baigtis atsilieps jų partijos šansams laimėti kitus nacionalinius parlamento rinkimus, taip pat politiniams procesams Škotijoje ir Šiaurės Airijoje. Visa tai apsunkina ir derybinių pozicijų formavimą, ir pačias derybas bei viešą komunikaciją apie jas.

Ne tik JK vyriausybė kol kas kapanojasi netikrumo sąlygomis. Pačioje ES taip pat reiškiamos skirtingos nuomonės dėl to, kaip reikėtų derėtis su JK, ir dėl to, kaip toliau turėtų keistis pati ES. Šio mėnesio viduryje Bratislavoje susirinkusių ES ir 27 jos valstybių vadovai siekė parodyti, kad JK referendumas dėl išstojimo netaps ES pabaigos pradžia. Tiesa, nuogąstavimai dėl užkrečiamo JK pavyzdžio kitoms ES šalims atrodo perdėti. JK išstoti iš ES yra lengviau nei kitoms ES narėms, nes būtent ji turėjo išskirtinį statusą šioje organizacijoje, per keletą dešimtmečių išsiderėjusi tiek įvairių išimčių, kiek neturėjo jokia kita ES narė (išskyrus nebent Daniją, kuri kaip ir JK nedalyvauja Ekonominėje ir pinigų sąjungoje bei kai kuriuose kituose integracijos projektuose). Nors JK referendumas parodė, kad rinkėjai gali ignoruoti ekspertų perspėjimus dėl neigiamų išstojimo iš ES pasekmių, tačiau kitų ES ir ypač euro zonos valstybių išstojimas iš ES smarkiau paveiktų jas dėl to, jog jų ryšiai su ES yra intensyvesni, nei JK. Tokiam teiginiui pagrindą suteikia ir Graikijos vyriausybės elgesys 2015 metais, kai nepaisant prieš rinkimus duotų pažadų užbaigti taupymo ir nuolaidžiavimo kreditoriams politiką, bei referendumo, atmetusio naują susitarimą su kreditoriais, vis tiek galiausiai buvo apsispręsta neišstoti iš euro zonos ir priimti labai nepopuliarias su finansine parama susietas kreditorių sąlygas.

Nelabai prasminga ir lyginti JK išstojimą iš ES su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu 1990 metais ir vėliau sekusiu Sovietų Sąjungos subyrėjimu. Jei nuosekliai imtume lyginti ES ir Sovietų Sąjungą, tada reikėtų konstatuoti, kad arba Lietuva ir kitos Baltijos šalys praėjusiame amžiuje savanoriškai prisijungė prie Sovietų Sąjungos, arba kad 2004 metais ES jas per prievartą aneksavo. Abu teiginiai turi mažai ką bendro su realybe, o ES ir Sovietų Sąjungos lyginimas gali būti įdomus tik kaip intelektualinė provokacija, slepianti daugiau skirtumų tarp šių darinių, nei atskleidžianti panašumų. JK išstojimas iš ES neužprogramuoja jos subyrėjimo.

Vis dėlto būtų klaidinga teigti, kad JK referendumas yra tik jos pačios vidaus politikos reikalas. ES ir jos valstybės narės iš tiesų turi rimtai pergalvoti vykdomą politiką. Bratislavos vadovų susitikimo paskelbtame tekste yra nemažai teisingų teiginių, rodančių poreikį pripažinti realybę, t.y. nemažo skaičiaus rinkėjų nepasitenkinimą vykdoma ekonomine ir migracijos politika. Būtent realybės ir padarytų klaidų pripažinimą bei įsipareigojimą sąžiningai kalbėti apie santykį tarp valstybių narių vykdomos politikos ir ES sprendimų, nepermetant pastarajai atsakomybės už viską, kas erzina rinkėjus, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pavadino Bratislavos dvasia. Tačiau susitikimo baigtis parodė, kad Bratislavos dvasia taip pat yra nuo realybės atitrūkęs siekis. Tai savo elgesiu iliustravo Italijos premjeras Matteo Renzi, kuris ne tik atsiribojo nuo bendros spaudos konferencijos Bratislavoje, bet kitą dieną duodamas interviu Italijos dienraščiui aštriai sukritikavo nepopuliarią taupymo ir migracijos politiką, kurią tęsdama ES rizikuoja pavirsti Europos vaiduokliu. Neatsitiktinai taip pasielgė politikas šalies, kurioje netrukus vyks referendumas dėl šalies konstitucinės reformos, o jo rezultatas bus traktuojamas kaip rinkėjų pasitikėjimo M.Renzi vyriausybe išraiška.

Kiekvienos ES valstybės narės politikai galvoja pirmiausia apie savo nacionalinės politikos areną, nes ji daug svarbesnė už rinkimus į Europos parlamentą ar poreikį išlaikyti kolegiškumą, susitikus deryboms ES institucijose. Todėl tikėtis, kad jie nustos permesti ES atsakomybę dėl įvairių ekonominių ir socialinių sunkumų, kylančių toli gražu ne (tik) iš ES sprendimų, yra tiek pat naivu, kaip ir tikėtis, kad kiekvienos šalies vidaus politikoje opozicija nustos valdančiųjų elgesyje ieškoti tik klaidų ir nepripažinti pasiekimų, o valdantieji nustos akcentuoti savo pasiekimus ir nutylėti padarytas klaidas. Tokį šališką elgesį dabar vėl matome rinkimų į Seimą kampanijoje Lietuvoje, tai vis labiau matysime ir Vokietijoje bei Prancūzijoje, kuriose kitais metais vyks nacionaliniai rinkimai. Taip elgtis artėjant rinkimams politikus stumia konkurencinė politinio proceso logika. Ji taip pat sistemingai skatina kalbėti apie tai, ką rinkėjai nori girdėti, ypač kai nuo atsakomybės už sudėtingus sprendimus ir galimų klaidų „išlaisvinami“ patys rinkėjai. Sistemingas vengimas kalbėti apie poreikį rinktis tarp sunkių ir sunkesnių sprendimų – ar tai būtų iš tarptautinės prekybos kylančios konkurencijos klausimai, ar pabėgėlių ir darbo ieškančių migrantų srautų valdymas, ar tarptautinės politikos veikėjų keliama rizika saugumui, ar atminties politikos reikalai – turbūt yra viena iš svarbių dabartinio JAV, JK ir kitose liberalios demokratijos šalyse pastebimo nusivylimo tradicinėmis partijomis bei atstovaujamosios demokratijos institucijomis priežasčių.

JK referendumo rezultatus bei vykstančius politikos pokyčius daugelyje ES šalių (vis dažnesnį referendumų naudojimą, nepasitikėjimą ekspertinėmis institucijomis) taip pat reikėtų vertinti kaip atstovaujamosios demokratijos, o ne ES veikimo krizę. Deja, ES ir valstybių narių vadovų reakcija į JK referendumą, Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude'o Junckerio metinė kalba Europos Parlamente bei Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko pasisakymai Bratislavoje rodo, kad diskusija ir toliau vyksta dviejų įprastų alternatyvų rėmuose – gilesnės integracijos ES kryptimi (judant link federalizacijos visoje ES ar bent tarp euro zonos šalių), arba valstybių narių kompetencijų susigrąžinimo kryptimi. Panašius scenarijus svarsto ir Lietuvos politikai bei analitikai. Tokia diskusija rizikuoja likti tik steriliais nuo rinkėjų realijų atitrūkusiais svarstymais, nes vertina ne tai, kaip atpažinti ir spręsti šiuo metu svarbiausius iššūkius, su kuriais susiduria Europos (Vakarų) šalių visuomenės, bet svarsto, siūlo ar atkalbinėja nuo menkai tikėtinų ES raidos scenarijų.

Įvertinant intensyvius Europos valstybių narių tarpusavio ryšius – pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant migracija bei (ne)saugumo ir geopolitinėmis rizikomis – svarbiausias klausimas šiuo metu visoms ES šalims yra toks: kaip suderinti tarpusavio ryšių naudą, kuria naudojasi valstybės ir jų gyventojai, su jų keliama rizika šalių autonomijai ir jų gyventojų laisvei, gerovei, saugumui ir tapatumui. Būtent šios dilemos vertinimas turėtų būti kriterijumi sprendžiant, pavyzdžiui, ar pirmenybę šiuo metu reikia teikti ES išorės sienų kontrolei, kurios trūkumas smarkiai prisidėjo prie pabėgėlių krizės, ar ES gynybos sąjungos idėjai, kuri vertintina mažų mažiausiai tik kaip atskirų karo pramonės įmonių interesų išraiška, o blogiausiu atveju – kaip NATO silpninimas; ar susitelkti į jau anksčiau ES priimtų sprendimų dėl bendrosios rinkos įgyvendinimą, ar ieškoti rinkėjų dėmesį galinčių patraukti, bet perskirstymo konfliktus tarp skirtingų ES šalių dar labiau stiprinančių naujų integracijos priemonių.

Pastebėtina, kad tarpusavio priklausomybės keliamų dilemų sprendimas ES neatsiejamas nuo tarptautinės aplinkos pokyčių. Silpnėjantis JAV dėmesys Europai ir paramos transatlantiniams ryšiams smukimas Vokietijoje, pasireiškiantis protestais prieš laisvos prekybos ir investicijų susitarimą tarp JAV ir ES, turėtų būti tarp svarbiausių ES darbotvarkės klausimų. Nuo pat Europos integracijos pradžios JAV palaikymas buvo ypatingai svarbus anksčiau dažnai karinėmis priemonėmis konfliktus sprendusių Europos šalių taikiam sugyvenimui. Stiprėjantis JAV visuomenės polinkis į izoliaciją bei tuo mėginančių pasinaudoti autoritarinių galios centrų pastangos susieti savo įtakos pasaulyje stiprinimą su liberalios demokratijos diskreditavimu dar labiau apsunkina ES šalių ir JAV politikų galimybes spręsti atstovaujamosios demokratijos problemas ir kitokio bendravimo su rinkėjais paieškas. Galimybė politinei lyderystei? Kol kas politinio proceso dalyviai, ypač rinkimines kampanijas pradėjusiose šalyse, nepraleidžia progų jos išvengti.

----------

Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius

Rodyti: 

Sekite mus Twitter