2016.06.28 17:21 |Kategorija:  Cover news

Seimas negrąžino motinystės išmokų į prieškrizinį lygį

Vilnius, birželio 28 d. (BNS). Seimas negrąžino išmokų už vaiko priežiūros atostogas į prieškrizinį lygį, tačiau motinystės išmokos nebebus ribojamos ir priklausys tik nuo mamos uždirbto atlyginimo.

Parlamentarai antradienį pritarė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui. Už balsavo 61 parlamentaras, prieš - 1, o susilaikė 26.

Seimas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo nurodymą, kad motinystės išmokos negali būti ribojamos.

„Jei būnant vaiko priežiūros atostogose gims antras vaikas, išmokos taip pat nebus ribojamos“, - Seimo pranešime teigė Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė.

Tėvai ir toliau galės rinktis - vienerius metus gauti 100 proc. buvusio atlyginimo pašalpą arba gauti mažesnę pašalpą dvejus metus su galimybe antraisiais metais grįžti į darbą, neprarandant pašalpos. Pastaruoju atveju ji siekia 70 proc. buvusio uždarbio pirmaisiais metais ir 40 proc. - antraisiais metais.

Seimas ketino grąžinti iki krizės mokėtas motinystės pašalpą: iki vaikui sueis vieneri metai - 100 proc. vieno iš tėvų uždarbio, o iki sueis dveji metai - 85 proc. Tačiau įstatymo priėmimo stadijoje ši nuostata buvo pakeista.

verslas@bns.lt, +370 5 205 8519 - Verslo naujienų skyrius

Rodyti: 
 

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.

 
2016.06.22 09:38 |Kategorija:  Komentarai

Lucasas: „Brexit“ referendumas – išbandymas elitui, o ne Europos Sąjungai

Komentaras

Edward Lucas

2016 06 22

Ar laimėtų, ar pralaimėtų, referendumas dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos („Brexit“) jau įliejo nuodingą paranojiško populizmo dozę į Britanijos viešąjį gyvenimą. Pasitikėjimas tarp valdančiųjų ir valdomųjų dar niekada nebuvo labiau sumenkęs. Viešieji debatai tapo šiurkštesni. Viso to padarinius jusime dar dešimtmetį arba ilgiau.

Britanijos atvejis – ypač opus, bet tos pačios problemos pasireiškia visur: toks pats pyktis, kuris pakurstė reikalavimus surengti balsavimą dėl „Brexit“, yra populistų kampanijų variklis Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir kitur.

Žmonėms, tokiems kaip aš, – klestintiems kosmopolitams, laimėjusiems iš visų per pastaruosius 25 metus įvykusių pokyčių, – bepigu piktintis dėl tokios padėties. Galime smerkti Davido Camerono slidų oportunistinį sprendimą surengti referendumą ir apgailėtinas jo pastangas laimėti šį plebiscitą, pasitelkiant apgaulę. Galime rypauti dėl klaidingų įsitikinimų ir noro menama laikyti tikra, galinčių nulemti mūsų tėvynainių klaidingą pasirinkimą. Bet iš tikrųjų turėtume jų atsiprašyti.

Mes – žmonės, kurie skaito „The Economist“ (arba, kaip mano atveju, jam rašo) – vadovavome Vakarų pasauliui nuo 9-o dešimtmečio. Tai mes liberalizavom ir privatizavom ekonomiką bei skatinom lankstumą ir atvirumą. Tebetikiu, kad elgėmės teisingai. Tačiau turėtume sąžiningai pripažinti: rezultatai nėra itin įkvepiantys. Šie eksperimentai teoriškai gal ir buvo teisingi, bet jų įgyvendinimo praktika – akivaizdžiai nesėkminga, vertinant pagal paprasčiausią ir svarbiausią kriterijų: ką apie visa tai mano rinkėjai?

Atsakymas aiškus – jiems tai nepatinka. Jie nemėgsta to, kas suvokiama kaip nekontroliuojama imigracija. Jiems nepatinka pojūtis, kad jų gyvenimą apsprendžia bevardžiai biurokratai. Jiems nepatinka tai, kas laikoma uždaru, introvertišku politiniu elitu. Jie tiksliai nežino, ko nori, bet jiems nepatinka tai, ką turi.

Toks suvokimas galbūt nėra tikslus. Bet jis nuoširdus. Kad ir kokie būtų balsavimo dėl „Brexit“ rezultatai; ar Donaldas Trumpas bus išrinktas Amerikos prezidentu, ar ne; ar antisisteminės partijos iškovotų proveržį artėjančiuose rinkimuose Europoje – mes, Vakarų valdančiojo elito nariai, turime ilgai ir įdėmiai pažvelgti į veidrodį.

Jeigu norim, kad rinkėjai palaikytų mūsų įsitikinimus dėl laisvo žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimo – kurie, kaip tvirtai tikiu, yra teisingi – tuomet mums reikia daug labiau pasistengti, kad tokios laisvės kaina būtų teisingai paskirstyta ir kad jos nauda tektų kiek įmanoma platesniam ratui. Visi mums patinkantys dalykai – imigracija, inovacijos, konkurencija – neša ilgalaikę naudą, bet tampa našta trumpuoju laikotarpiu. Jie apkrauna viešųjų paslaugų sektorių, skatina ekonomikos perturbacijas ir mažina atlyginimus. Tokia kaina nėra nepakeliama – jeigu tik ja dalijamasi.

Vienas didelis pokytis – atskirti ekonomikos derinimą nuo asmeninės gerovės. Jeigu dirbantieji žinotų, kad prarastas darbas nereiškia prarastų pajamų arba (pavyzdžiui, Amerikoje) prarastos teisės į sveikatos priežiūrą, jie galbūt labiau palaikytų į keblią padėtį pakliuvusių darbdavių bankrotą. Taip pat reikėtų iš naujo apsvarstyti imigracijos klausimą: jeigu nauji atvykėliai laikomi konkurentais dėl varganų viešųjų išteklių, įsiplieskia pyktis ir aistros. Didžiausia klaida, kurią padarėme Britanijoje, – kad nesugebėjome pastatyti pakankamai būstų ir išplėsti švietimo bei sveikatos apsaugos tinklų šalies dalyse, kuriose naujieji atvykėliai skatina naują paklausą.

Globalizacija suteikia geriausias galimybes ištraukti iš skurdo šimtus milijonų žmonių, taip pat integruoti kylančias ekonomikas į taisyklėmis pagrįstą tarptautinę tvarką. Tačiau negalime manyti, kad viskas klosis kaip sviestu patepta. „Brexit“ referendumo tikroji esmė – ne Britanijos narystė Europos Sąjungoje. Tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją. Ir mes pavojingai priartėjome prie to pasitikėjimo netekties.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.

Rodyti: 

Sekite mus Twitter