Kaunietis advokatas Saulius Dambrauskas laimėjo bylą Europos teisingumo teisme

Lietuvos advokatūra kviečia advokatus dalintis gerąja praktika. Antai viešojoje erdvėje plačiai nuskambėjo jau šešerius metus Lietuvos teismuose nagrinėjama byla, kurioje Žaliųjų judėjimo padedami Pakruojo rajono gyventojai siekia apginti savo teises į saugią ir švarią aplinką. Jie bando užkirsti kelią neteisėtai danų įmonės UAB "Saerimner" kiaulių kompleksų plėtrai. Viešąjį bendruomenės interesą Europos Teisingumo Teisme (ETT) Liuksemburge išnagrinėtoje byloje gynė Lietuvos Žaliųjų judėjimo atstovas advokatas Saulius Dambrauskas ir jo pagalbininkas Eimantas Dambrauskas.

Europos Teisingumo Teismas paskelbė prejudicinį sprendimą ir pripažino, kad nagrinėjamoje byloje dėl kiaulių kompleksų Pakruojo rajone plėtros Lietuvos institucijų taikytas teisinis reguliavimas prieštaravo Europos Sąjungos direktyvoms. Advokato Sauliaus Dambrausko teigimu, šis sprendimas naudingas visiems tiems, kurie Europos Sąjungos teisės pagrindu sieks apginti savo teises nuo panašios neteisėtos veiklos, kurią dažnai proteguoja valdžios aplinkosauginės institucijos. Bylą laimėjęs advokatas savo patirtimi dalijasi su kolegomis.

Jau po teismo sprendimo, kai buvo pripažinta, kad nagrinėjamoje byloje dėl kiaulių kompleksų Pakruojo rajone plėtros Lietuvos institucijų taikytas teisinis reguliavimas prieštaravo Europos Sąjungos direktyvoms, gal galite plačiau papasakoti, kur klydo valstybės institucijos – Pakruojo savivaldybė, Šiaulių visuomenės sveikatos centras ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas, kad panašūs atvejai nebepasikartotų?

Pakruojo rajone viena danų kapitalo įmonė pradėjo agresyvią kiaulininkystės verslo plėtrą. Deja, ši plėtra vykdoma nesiskaitant su vietos gyventojų interesais. Bendrovė sugebėjo įgyti didelį Pakruojo rajono valdžios palankumą, ir pastaroji pritarė šios bendrovės vykdomai iki vienuolikos naujų kiaulių kompleksų statybai. Tokia statyba nebuvo numatyta ir teritorijos planavimo dokumentuose. Šiame rajone jau yra vienas tai pačiai danų kapitalo įmonei priklausantis didelis kiaulių kompleksas, todėl yra ir skaudi netoli jo gyvenančių žmonių patirtis. Pradžioje, siekiant įgyvendinti naują projektą, buvo užsimota pastatyti vieną naują didelį kompleksą. Kaip žinia, pagal teisinį reguliavimą, nuo tam tikro kiaulių vienetų skaičiaus yra reikalingi aukštesni reikalavimų standartai ir didesnė sanitarinės apsaugos zona. Todėl sumanytą vieną didelį kompleksą padalinti į du mažesnius greta esančius kompleksus. Abu projektus pradėta įgyvendinti per dvi dukterines, tam pačiam savininkui priklausančias, bendroves. Šie projektai buvo parengti atskirai, nustatytos atskiros, viena su kita persidengiančios ir atitinkamai sumažintos, sanitarinės apsaugos zonos. Visos mūsų valdžios institucijos, turėjusios išduoti įvairias sąlygas ir pritarimus tokiai veiklai, šiuos projektus palaimino. Abu objektai traktuojami kaip atskiri.

Pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reguliavimą, - kiekvienai veiklai, kuri gali daryti poveikį aplinkai, - yra būtina atlikti taip vadinamąjį strateginį pasekmių aplinkai vertinimą. Tačiau pagal tuo metu galiojusią tvarką buvo nustatyta išimtis, kad tokio vertinimo atlikti nereikia, jeigu statomas tik vienas ūkinės veiklos objektas. Mano minėtu atveju, kadangi abi formaliai atskiros bendrovės planavo statyti tik po vieną objektą, tai visos Lietuvos institucijos "unisonu" pritarė, kad tokio vertinimo ir nereikia. Taip abu objektai suprojektuoti išvengiant privalomojo strateginio pasekmių aplinkai įvertinimo.

Grupė vietos gyventojų ir Lietuvos žaliųjų judėjimas aktualius administracinius sprendimus ryžosi apskųsti teismui. Prasidėjo teismų maratonas, besitęsiantis daugiau nei šešerius metus. Gyventojų pareiškimai pirmoje teisminėje instancijoje buvo atmesti. Tačiau apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) suabejojo, ar byloje taikytas Lietuvos teisinis reguliavimas neprieštarauja atitinkamoms Europos Sąjungos direktyvoms. Kaip žinia, didelė specialaus teisinio reguliavimo dalis mūsų nacionaliniuose teisės aktuose atsirado būtent įgyvendinant atitinkamas Europos Sąjungos direktyvas. Taigi byla pateko į Europos Teisingumo Teismą siekiant gauti tam tikrą prejudicinį sprendimą.

Bendra taisyklė pagal aktualią ES Direktyvą yra tokia, kad strateginis pasekmių aplinkai vertinimas yra atliekamas pagal veiklos sritis, kurios iš anksto įvardintos kaip galinčios būti reikšmingos aplinkai. Tačiau valstybėms-narėms buvo leidžiama nustatyti tam tikras išimtis. Lietuvos teisiniame reguliavime buvo nustatyta, kad toks vertinimas neatliekamas, kai numatomas tik vienas ūkinės veiklos objektas. Taigi išimtis nustatyta ginčytiname Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime rėmėsi vieno ūkinio objekto kriterijumi. Lietuvos Vyriausybė išsakė poziciją, kad toks nacionalinėje teisėje nustatytas teisinis reguliavimas yra tam tikra legali išimtis aktualios Direktyvos kontekste. Su tokia pozicija aš nesutikau ir man pavyko įtikinti teismą, kad remiantis tokiu aiškinimu kyla pavojus vien Lietuvos (kaip narės) įtvirtintais kriterijais "praleisti" atvejus, kurie gali būti ar netgi yra reikšmingi aplinkai. T.y., kad šis kiekybinis (ūkinių vienetų skaičiaus) kriterijus jokiu būdu nelemia ūkinės veiklos masto ir reikšmingumo aplinkai.

Pavyzdžiui, vienas ūkinės veiklos objektas gali apimti 100 tūkstančių, ir gali apimti 4 tūkstančius kiaulių vienetų. Pagal Lietuvoje nustatytą išimtį, prieš rengiant teritorijų planavimo dokumentą, kuriame tariamai būtų įtraukti keli minimalūs objektai (po 4000 vienetų), aktuali ES Direktyva turėtų būti taikoma, o prieš rengiant teritorijų planavimo dokumentą, kuriame įtrauktas tik vienas, nors ir didžiulio masto taršos objektas (pavyzdžiui, 100 tūkst. vienetų), – aktualios Direktyvos taikymo galima būtų išvengti remiantis vieno objekto išimties kriterijumi.

Kokybiškai kitas šio reguliavimo ydingumo pavyzdys yra tas, kad pagal tokį reguliavimą vien nuo pasirinktos teritorijos planavimo dokumentų rengimo taktikos (t.y. po vieną objektą kiekviename – kaip yra atlikta nagrinėjamoje byloje) strateginio pasekmių aplinkai vertinimo atlikimo galima išvengti visais atvejais. Net ir vienuolika galinčių turėti pasekmes aplinkai atskirų ūkinės veiklos objektų gali būti suplanuoti neatliekant strateginio pasekmių aplinkai vertinimo, jeigu jie įgyvendinami atskirais teritorijų planavimo dokumentais, kuriuose numatyta tik po vieną ūkinės veiklos objektą.

Taigi, rodos, teisės priedermė yra siekis, kad valstybė gintų žmogų ir puoselėtų teisės vykdomą Teisingumą. Ir šioje byloje ieškovai (pareiškėjai) siekė tik realizuoti savo teisę į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką. Deja, Lietuvoje verslininkavimo praktika rodo, kad dažnas biurokratinių institucijų sugebėjimas žongliruoti formaliomis teisės normomis kartais tampa didžiausiu Teisingumo išniekinimu.

Paprastai Skandinavijos šalys laikomos "gerovės valstybės" sinonimu. Įprasta jas sieti su aukštais etiniais standartais, valstybei suteiktu visuomenės pasitikėjimo kreditu, įstatymo viršenybės principo laikymusi. Kaip atsitiko, jog Lietuvoje Danijos bendrovė elgėsi priešingai? Kokį paaiškinimą proceso metu pateikė Danijos bendrovės atstovai?

"Blogai padėtas daiktas net ir geras akis sugadina" sako lietuvių patarlė. Net ir "gerovės valstybių" verslininkams "aukšti etiniai standartai", "įstatymo viršenybės principo laikymasis" mūsų valstybėje tampa etiniu standartu tik tada, kai mūsų pačių valstybės teisė tampa realiai veiksminga, o patys žmonės principingai nepakantūs jų teisių pažeidimams. Deja, pas mus, kaip ir kitur, yra veiksmingas toks gan ciniškas požiūris, kad "viską gali pinigai, o ko negali pinigai, - tikrai gali labai dideli pinigai". Tos verslo sritys, kurių veiklą legalizuoja išduodami taip vadinamieji Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, dažnai yra susijusios su gan dideliais pinigais. Gal keista, gal ne, bet taršos šaltinius eksploatuojantiems verslininkams tampa prieinama palanki mūsų institucijų, privalančių saugoti mūsų aplinką, pozicija. Skaudžiausia yra tai, kad visa tai vyksta mūsų pačių sveikos ir saugios aplinkos sąskaita. Patikėkite, jeigu pasauliui mes pasisiūlytume tapti atmatų duobe – turbūt galėtume tapti turtingiausia valstybe. Kartais, rodosi, taip ir vyksta tik privačiu lygiu ir iš anksto privatizuojant lėšas... Toli nuo "problemos" esančio atsakingo už tokią prevenciją ir kontrolę valdininko požiūris, tarkime, komentuojant situaciją, būna iki absurdo keistas. Tačiau būdinga tai, kad šis požiūris pasikeičia, kai šiukšlynas, kiaulių srutų smarvė ar atominė elektrinė priartėja prie Tavo asmeninės erdvės. Štai kas lemia "nušvitimą", tačiau, deja, dažnai, tik savo skaudulio apimtyje. Ar ne su tuo mes, advokatai, susiduriame dažnoje ginčo byloje!?..

Liuksemburge nagrinėtoje byloje danų privataus kapitalo bendrovės nebuvo tiesioginėmis proceso šalimis. Ginčas ETT vyko tarp gyventojų, kuriems atstovavau aš – iš vienos pusės, ir Lietuvos Vyriausybės – iš kitos. Taip pat byloje su savo išvada dalyvavo Europos Komisijos atstovai. Danijos verslo interesus, šiuo atveju, gynė Lietuvos Vyriausybė. Šis paradoksas tam tikra prasme ir yra skaudžiausias...

Kaip patikėjote eilinių kaimo žmonių nusiskundimais? Kas paskatino imtis šios bylos?

Ten, kur yra įsikūrę dideli kiaulių kompleksai, vietiniai gyventojai kenčia nuo nuolatinio kiaulių srutų dvoko. Ir tai yra ne šiaip nemalonaus kvapo problema. Pirma, žmonės ten gyvena ir augina vaikus. Tačiau vien dėl lauke beveik nuolat tvyrančios didžiulės smarvės, norėdami išvėdinti patalpas ar apsiginti nuo vasaros karščių, jie negali atidaryti langų, negali normaliai valgyti, o jų rūbai persisunkia kiaulių mėšlo tvaiku, kurį žmonės nešasi į darbą, į svečius ir pan. Ši smarvė tiesiog persekioja jų kasdienybę. Antra, kiaulių mėšlo tvaikas yra ne tik kvapas, bet ir tam tikros cheminės medžiagos, kurių poveikio žmogui mes tiesiog dažnai nežinome. Teritorijose, kuriose aktyviai vykdoma kiaulininkystės veikla, gyvenantys žmonės serga panašiomis ligomis, skundžiasi panašiais negalavimai (neoficialiai tai tvirtina kiekvienas vietos gydytojas). Tiesa, bendrą tendenciją medikai atsisako patvirtinti, nes tai oficialiai nėra ištirta.

Didžiąją iniciatyvą ginti šį interesą Pakruojo rajone palaiko viena entuziastinga pensininkė Genovaitė Valčiukienė: buvusi mokytoja, didelė savo krašto patriotė, žinovė ir mylėtoja. Ją palaiko ir Lietuvos žaliųjų judėjimas. Didžiąja dalimi ši moteris vien iš savo asmeninių santaupų finansavo visą bylinėjimosi pradžią. Na, o savo organizacinėmis galimybėmis ir dalinėmis lėšomis šį viešąjį interesą palaikė ir Žalieji. Nepaisant to, žinoma, kad bylininkų finansinės galimybės jau toli gražu nebeadekvačios bylos teisiniam įdirbiui. Tačiau būtent tokiais atvejais kažkas ypatingo atsiveria advokato profesijoje – jo priedermės suvokimas. Manau, daugelis mano profesijos kolegų – tikrų savo darbo profesionalų – kaip ir aš sutiktų savo sąskaita sėsti prie sudėtingo ES teisinio dirvono ir vyktų atstovauti savo klientui į Europos Teisingumo Teismą. Juk vien pasirengimas tokio masto bylai ir galimybė tiesiogiai ginti suformuotą poziciją yra puiki ir dažnam advokatui nauja profesinė patirtis. Tiesioginis dalyvavimas ETT procese man paliko didelį įspūdį, o dar labiau - pakėlė asmeninę kvalifikaciją. Yra bylų, kurias tu priimi kaip tam tikrą vidinės karjeros pasiūlymą. Ir arba tu tokias bylas renkiesi arba pats jas prarandi. Mes advokatai – ne verslininkai. Todėl kiekvienas iš mūsų ne kartą turime apsispręsti, ar imtis kartais materialiai nenaudingos bylos, tačiau įdomios ir unikalios savo ginamomis vertybėmis. Tik tokiose bylose, bent aš, patiriu tikrą savo veiklos vertę ir pasitenkinimą – juk tai Šv. Juozapo kova su slibinu – ar tai neįkvepia?..

Kokį teisinį precedentą sukūrė ši byla?

Precedento įvardinimo prasme aš nesiimu daryti apibendrinimo. Tačiau ETT išnagrinėtos bylos rezultatas parodė, kad teisinis formalumas negali būti atsiejamas nuo elementaraus protingumo (bent jau aiškinant tas teisės normas ir įgyvendinant tas teisės sritis, kuriomis yra įgyvendinami Europos Teisės reikalavimai). Be to, Lietuvos Vyriausybė tiesiog pakeitė buvusį ydingą teisinį reguliavimą. Ko gero tokia šio precedento reikšmė. Na, o tuo pačiu, kiekviena ES valstybė, kuri savo atitinkamame teisiniame reguliavime ateityje bandytų nustatyti tokias "legalias išimtis", kaip tai buvo padariusi Lietuva – būtų neteisi remiantis šios bylos precedentu.

Kokia lietuviškųjų sprendimų reikšmė galutiniam bylos rezultatui? Kas šiame procese vertintina kaip konstruktyvi patirtis (geroji praktika)?

Kaip jau minėjau, būtent LVAT bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija (Stasys Gagys, Dainius Raižys ir Skirgailė Žalimienė) suabejojo, ar atitinkamas byloje taikytas Lietuvos teisinis reguliavimas neprieštarauja atitinkamoms Europos Sąjungos direktyvoms. Ši byla parodė, kad Lietuvos teismai ir teisėjai yra pajėgūs įžvelgti rimtas teisės taikymo spragas Europos teisės kontekste. Taigi byla pateko į ETT tik šių teisėjų dėka. Tačiau tai dar didesnė atsakomybė advokatui, siekiančiam pateisinti šią jam atvertą galimybę. Taigi mano komanda dirbo su didžiule moraline atsakomybe.

Beje, galutinį sprendimą dar turės priimti LVAT pagal byloje surinktus konkrečius duomenis. Tačiau koks bebūtų galutinis teismo sprendimas, paties ETT sprendimo precedento reikšmės tai nemenkina.

Ką patartumėte kolegoms, pasiryžusiems stoti į kovą už žmogaus teises prieš Lietuvos valstybę?

Pirma, mums reikia įsisąmoninti, kad Europos Teisė tapo svarbiu mūsų valstybės teisės šaltiniu. Todėl dažnu atveju tiesioginis gilinimasis į ES teisės normas gali atskleisti mums naujas teisių gynimo galimybes.

Na, o antra, byla prieš Lietuvą ar net pergalė prieš ją negali tapti savaimine advokato siekiamybe. Todėl ypač svarbu pradžioje įsisąmoninti vertybių, kurias siekiate ginti, reikšmingumą. Juk jeigu iš tikro mūsų Valstybė neteisi, tai tam tikra prasme esi priverstas ją pažeminti ir dėl to tau pačiam turi irgi skaudėti. Todėl būtina viduje apsibrėžti tuos etinius standartus, kurie lėmė imtis problemos sprendimo – juk teisė tėra moralės egzistencinis minimumas. Na, ir jeigu šiuos etinius standartus sudaro ne tik bylos pelningumas, bet svarbiausia jos ginama vertybė, o mūsų institucijoms tai nė motai, tada – pirmyn!.. O savo tam tikra praktine patirtimi, įgyta dalyvaujant procese, aš mielai pasidalinčiau su bet kuriuo tuo besidominčiu kolega.

Kontaktinis asmuo:

Lietuvos advokatūra

Šį pranešimą per "BNS Spaudos centrą" paskelbė Aurelija Juodytė , Lietuvos advokatūra.BNS už pranešimų spaudai turinį neatsako