NATO ieško kompromisų dėl Ukrainos narystės siekio (atnaujintas)

Oslas, birželio 1 d. (AFP-BNS). Norvegijos sostinėje ketvirtadienį susirinkę NATO užsienio reikalų ministrai prieš liepą įvyksiantį viršūnių susitikimą mėgins ieškoti kompromisų dėl įvairių klausimų: Ukrainos siekio įstoti į Aljansą, išlaidų didinimo ir naujo organizacijos vadovo.

Rusijos karas Ukrainoje suaktyvino Vakarų karinį aljansą, kuris beveik prieš 75 metus buvo įkurtas siekiant sukurti gynybinę platformą tuometinės Sovietų Sąjungos keliamos grėsmės akivaizdoje.

Tačiau likus kiek daugiau nei mėnesiui iki NATO vadovų susitikimo Vilniuje, nuomonės dėl svarbiausių klausimų išsiskiria. Pagrindinis iš šių klausimų – Kyjivo siekis prisijungti. 

„Rengiantis susitikimui Vilniuje sąjungininkų laukia sudėtingos diskusijos, įskaitant derybas dėl saugumo garantijų ar patikinimų Ukrainai ir jos noro tapti NATO nare“, – antradienį sakė Aljanso, kuriame sprendimams priimti reikia bendro sutarimo, generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

„Negaliu numatyti diskusijų rezultatų, tačiau aišku tai, kad visos NATO sąjungininkės sutinka, jog NATO durys yra atviros“, – pridūrė jis.

Savo ruožtu Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, remiamas rytinio organizacijos flango šalių, ragina liepą vyksiančiame susitikime duoti aiškią žinią, jog Kyjivas prisijungs vos pasibaigus karui su Rusija.

Ukraina susitaiko su tuo, jog netaps nare, kol jos teritorijoje vyksta kovos, tačiau nori, kad Aljansas neapsiribotų 2008-aisiais duotu miglotu pažadu vieną dieną ją priimti.

NATO šalių diplomatai teigia, kad dominuojanti karinė galia – Jungtinės Valstijos – visgi nėra pasiruošusi žengti toliau nei prieš 15 metų suteikta abstrakti garantija, jog vieną dieną Ukraina galės prisijungti.

Įstojimas į NATO reikštų, kad Ukrainai būtų taikoma Aljanso kolektyvinės gynybos 5 straipsnio nuostata, pagal kurią visos sąjungininkės privalo padėti ginti šalį jos užpuolimo atveju.

Nepaisant nesutarimų, NATO diplomatai tikisi, kad per intensyvias derybas, planuojamas iki susitikimo Vilniuje, pavyks rasti kompromisą.

Viena iš galimybių – šalių Ukrainai siūlomos dvišalės saugumo garantijos už Aljanso ribų.

„Turime užtikrinti, kad istorija nepasikartotų, kad šis Rusijos agresijos prieš Ukrainą modelis tikrai liautųsi“, – susitikime Osle sakė J. Stoltenbergas.

„Todėl turime sukurti struktūrą, kuri užtikrintų Ukrainos saugumo garantijas pasibaigus karui“, – kalbėjo jis.

Prancūzija yra sakiusi, kad gali būti pasirengusi suteikti tam tikrą garantiją.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) trečiadienį paragino Vakarus suteikti Ukrainai „apčiuopiamas ir patikimas“ saugumo garantijas, jai kovojant su Rusijos invazija.

Tačiau kyla didelių klausimų, kaip galėtų būti vykdomi bet kokie įsipareigojimai Ukrainai.

„Privalome suteikti Ukrainai tvirtas gynybos garantijas, – sakė Estijos užsienio reikalų ministras Margusas Tsahkna (Margusas Cahkna). – Tai aiški žinia (prezidentui Vladimirui) Putinui ir Rusijai. Jie žino ir supranta tik aiškią kalbą.“

Praktiniu lygmeniu J. Stoltenbergas siekia įgyvendinti dešimtmečio trukmės programą, kuria būtų siekiama padėti Ukrainos kariuomenei pereiti prie vakarietiškų standartų ir kuriai būtų skiriama po 500 mln. eurų per metus.

Tai būtų priedas prie dešimčių milijardų dolerių (eurų) vertės ginklų, kuriuos sąjungininkai jau atsiuntė nuo invazijos besiginančiai šaliai.

„Dabar skubiausia ir svarbiausia užduotis yra užtikrinti, kad Ukraina nugalėtų“, – teigė J. Stoltenbergas.

Naujasis NATO vadovas

Dar viena ypatingos svarbos tema viršūnių susitikime Vilniuje bus naujas tikslas padidinti visų NATO narių išlaidas gynybai iki ne mažiau kaip 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Praėjusiais metais šį rodiklį pasiekė tik septynios narės, o dabar sąjungininkės sutinka, kad 2 procentai turi tapti apatine, o ne viršutine riba.

Tačiau rytinės Europos valstybės, kurios jau padidino išlaidas gynybai viršydamos šią ribą, yra nusivylusios kai kurių sąjungininkių ambicijų stoka.

Kita vertus, tokios narės, kaip Kanada ir Liuksemburgas, nesiryžta pernelyg konkretizuoti didesnių užmojų.

Dar vienas organizacijos užkulisiuose vis intensyviau keliamas klausimas – kas taps J. Stoltenbergo įpėdiniu NATO generalinio sekretoriaus poste.

Buvęs Norvegijos premjeras šias pareigas eina nuo 2014-ųjų, o pernai, Rusijai įsiveržus į Ukrainą, jo kadencija buvo pratęsta iki šių metų rugsėjo.

Viena iš galimų favoričių tapo Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen (Metė Frederiksen), kuri kitą savaitę vyks į Vašingtoną susitikti su JAV prezidentu Joe Bidenu (Džo Baidenu). Savo pozicijas ji sustiprino pažadėdama per ateinantį dešimtmetį patrigubinti Danijos gynybos biudžetą.

Tačiau naujesnės NATO narės iš rytinės Europos dalies sako, jog pagaliau atėjo laikas vienam iš jų politikų užimti šį postą, ir tvirtina, kad jame neturėtų dominuoti tik vienas regionas.

Tarp kandidatų taip pat minimi Estijos premjerė Kaja Kallas (Kaja Kalas), Rumunijos prezidentas Klausas Iohannisas (Klausas Johanisas) ir Jungtinės Karalystės gynybos sekretorius Benas Wallace'as (Benas Volesas).

Diplomatų teigimu, jei neatsiras aiškus favoritas, J. Stoltenbergo, kuris teigia neketinantis siūlyti savo kandidatūros, gali būti paprašyta likti dar ilgiau – iki kitų metų.

Redaktorė Miglė Giri

[email protected], Užsienio naujienų skyrius