2020.10.30 11:32 |Kategorija:  Cover news with delay

„Telia“ paslaugų centro vadovas: biurai neišnyks, bet jų paskirtis keisis - BNS INTERVIU

Vilnius, spalio 30 d. (BNS). Telekomunikacijų bendrovės „Telia“ kompetencijų centrui Vilniuje planuojant keltis į erdvesnes patalpas jo vadovas pripažįsta, kad koronaviruso epidemija paskatino koreguoti ketinimus ir prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. 

Marius Ivanauskas perspėja, kad verslams jau dabar reikia peržiūrėti darbo vietos sampratą ir neignoruoti iššūkių, kurių gali kilti bendrovėms pereinant prie nuotolinės veiklos. 

„Organizacijos labai susifokusavusios į vietą, – namai arba biuras, – bet darbas nėra vieta, tai yra noras dirbti organizacijoje. Jis susideda iš labai daug dalykų“, – BNS sakė „Telia Global Services Lithuania“ vadovas M. Ivanauskas. 

– Pasaulį apėmusių iššūkių kontekste, kokias matote tendencijas Lietuvoje ir kitur: ką prognozuotumėte dėl biurų paklausos jūsų veiklos segmente ir ar keisis darbo kultūra?

– Kalbant apie GBS (Global Business Services, pasaulinių verslo paslaugų – BNS) industriją, visi tie dalykai, kuriuos įmonės planavo padaryti per 10 metų, jie pasidarė didžiąja dalimi per šešis mėnesius. Nuo tokių paprastų labai momentų, kaip pasirašyti darbo sutartį nuotoliniu būdu, išsisprendė praktiškai per naktį. 

Kitas dalykas, apie ką vis dar nedaug kas šneka, ir tai labai keista, tai yra tas – culture of belonging – darbuotojų įtraukimas ir apskritai įmonės kultūra. Dirbant iš namų ilgesnį laiką, jeigu darbo turinys panašus, – tai koks skirtumas darbuotojui, kam dirbti? Tad įmonės jau dabar susiduria su iššūkiu, kaipgi diferencijuoti save: kurgi įmonės vaidmuo prasideda, kurgi jis baigiasi, kaip darbuotoją įtraukti ne tik į tai, ką jis daro, bet kaip jis daro, kaip jis jaučia tą įmonę ir įmonės pulsą ir pan.

Pasauliniame kontekste tai jau labai gyva, tos diskusijos, kaip darbuotojus išsaugoti savo kompanijos gravitacijos lauke taip, kad jie norėtų nebūtinai dirbti namuose, nebūtinai dirbti biure, bet norėtų dirbti pas tave organizacijoje, „atsirišant“ nuo to, kur dirbti.

– Jūs nusprendėte persikelti į naujas patalpas Lvovo gatvėje iš Konstitucijos prospekto. Kas lėmė sprendimą ir ar jis tebėra aktualus pandemijos kontekste? 

– Planuojame, kad projektas bus baigtas kitų metų pradžioje, sausio-vasario mėnesiais. Kodėl tas viskas atsitiko? Iš esmės mūsų planas toks ir buvo. Kai atsikėlėme į šias patalpas, kuriose esame dabar, ten limituotas vietų skaičius ir jis lėmė, kad atėjo laikas mums ieškoti kito biuro. Pakankamai ilgą laiko tarpą mes ir gilinomės, ir ieškojome, kas atitiktų tuos mūsų poreikius, tiesiog sutapo tas laikas, kai mes pasirašėme biurų sutartį.

Bandant išspausti pozityvo – mes dar galėjome lemti tam tikrus biuro sprendimus. Nes tai buvo pati pandemijos pradžia (...) Tas pakoregavo kažkiek, kaip galės atrodyti, nuo stalų išdėstymo iki susitikimo kambarių skaičiaus, iki jų dydžio, ir taip toliau – kaip mes toliau norime tą biurą naudoti ir kam jis turi būti apskritai skirtas, nes realybė pakitusi pakankamai smarkiai.

– Ar esate numatę samdyti ir naujų darbuotojų, iki kada ketinate juos įdarbinti? 

– Šiuo metu pas mus dirba beveik 600 darbuotojų, turime, berods, apie 50 laisvų darbo pozicijų, į kurias aktyviai ieškome darbuotojų. Žiūrėdami į kitus metus, nematome tendencijų, kad mūsų augimo tempas lėtėtų. Visa paslaugų centrų rinka fokusuojamės turbūt ne tiek į tai, kad pasiektume kažkokį galutinį skaičių – neturime tokio skaičiaus, kiek mūsų turėtų būti, – pirmiausia mūsų fokusas yra į pridėtinę vertę organizacijai (…) Šimtu ūgtelsime – iki 700 iki kitų metų galo.

– Kaip per dešimtmetį pasikeitė sąlygos Lietuvoje tokiam verslui?

– Teko iš labai arti stebėti visą virsmą nuo 2008 metų, kai į Lietuvą atėjo „Barclays“ iki pat dabar. Kaip pasikeitė? Labai smarkiai. Jeigu dabar paslaugų centrų sektorius Lietuvoje sudaro, regis, 1,2 proc. BVP, 80 skirtingų kompanijų, 20 tūkst. darbuotojų, tai prieš 10-12 metų tie skaičiai, buvo, skaičiuoja „Investuok Lietuvoje“, du tris tūkstančius – tai beveik eksponentiškai augo tie skaičiai ir pagrindinis virsmas turbūt įvyko kokybėje.

Nes pačioje pradžioje visiems buvo kažkas naujo – atsirado garsios kompanijos su garsiais vardais, nelabai aišku, ką jos tuo metu veikia, bet visi labai norėjo ten dirbti.

Kas atsitiko su mūsų paslaugų centrų rinka, tai toks snowball effect (sniego gniūžtės efektas). Nes jeigu žiūrime į investuotojus, kokius kriterijus jie vertina, be tokių dalykų, kaip ekonominė, geopolitinė padėtis, aišku, kaštų-kokybės santykis, tai vertina ir tai, kokios gi yra atsitikusios sėkmės istorijos. Tai mes labai sėkmingai per tą laiką spėjome pritraukti tiek didesnių, tiek mažesnių paslaugų centrų.

– Vieninteliam „Telia Company“ paslaugų centrui 2017-aisiais pasirinkta Lietuva. Kodėl?

– Visų pirma, vienas iš kriterijų, kur mes norėjome būti, kad tai būtų viena iš mūsų tų vadinamų priority market (tikslinių, prioritetinių rinkų), o kadangi mūsų fokusas yra Šiaurės ir Baltijos šalys, tai pasirinkimą mes turėjome, bet Lietuva tam labai puikiai tiko dėl mano išvardytų priežasčių.

– Ar galima prognozuoti, kiek Lietuva išliks patraukli naujiems šio sektoriaus žaidėjams 5-10 metų perspektyvoje? 

– Manau, kad kalbant apie mūsų patrauklumą visame tame kontekste, kur mes esame, svarbūs keli niuansai. Visų pirma, dabartinis kovido ir kas vyksta pasaulyje. Jeigu pasižiūrėsime, kas atsitiko su Indija, Malaizija arba Filipinais, kai tik prasidėjo pandemija ir didieji lockdown'ai (verslo uždarymai) tose šalyse, ten, kadangi infrastruktūra ne taip gerai išvystyta, ne visi namuose turi interneto greitaveiką, netgi didžiosioms kompanijoms tai smogė labai smarkiai, ypač Indijos. 

Manau, kad ta tendencija, kuri atsiras ir kuri jau yra matoma, tas vadinamasis reshoring'as. Kompanijos norės – ne visos, bet atsiras daugiau kompanijų, kurios norės – turėti tokio pobūdžio paslaugų centrus arčiau savo motininės organizacijos (...). Europai ir Lietuvai tai yra tikrai išskirtinės galimybės.

„Investuok Lietuvoje“ turi įdomų skaičių, kur lygina mus su kitomis Europos šalimis, yra toks rinkos perpildymas (saturation): kiek iš tūkstančių darbuotojų pas mus Vilniuje, Kaune ar kituose miestuose dirba paslaugų centrų sektoriuje. Tai Lietuvoje tas skaičius nesiekia trisdešimties iš tūkstančio, Lenkijoje panašiuose miestuose – apie aštuoniasdešimt.

– Tad ar galima pasakyti, kad COVID-19 transformuoja globalių paslaugų centrų veiklą ir paskatina permąstyti savo strategijas?

– Mes būdavome įpratę, kad sprendimai priimami tenai, kur yra headquarter’iai (pagrindinės būstinės). Ką pandemija mums parodė, kad kai sprendimai yra priimami virtualiai ir nebūtinai tie headquarter’iai fiziškai egzistuoja, – tai nebūtinai tie sprendimai yra blogesni.

Todėl aš manau, dar viena priežastis, kodėl tokiai šaliai, kaip Lietuva, gali padidėti patrauklumas, tai būtent ir dėl tos priežasties, kad keičiasi paslaugų centrų kontekstas. Ir turbūt ne vien jų.

– Galima sakyti, kad COVID-19 tapo pokyčių katalizatoriumi?

– Vienareikšmiškai. Jau yra dalykai, kuriuos mes buvome kaip organizacijos primiršę, ar nebūtinai tai buvo fokusas ir prioritetas ilgą laiką. Mus privertė tiesiog mobilizuotis ir ta digitalization (skaitmeninimo) dalis tapo prioritetine iškart, kai mes supratome, kokiame kontekste mes dabar gyvename (…) Manau, įmonės, norėdamos išlikti patraukliais darbdaviais turės pergalvoti darbuotojų įsitraukimo strategijas.

– Sugrįžkime prie minties, kad pereinant į nuotolinį darbą kartais pamirštama ar nutylima tarpinė veiksmų ir procesų grandinė, linkstama supaprastinti situaciją. Ar tai ir būtų linkėjimas verslams Lietuvoje – neužmiršti diskusijų ir iššūkių, kurie gali kilti?

– Kažkokio vienareikšmiško atsakymo nėra. Organizacijos labai susifokusavusios į vietą, namai arba biuras, bet darbas nėra vieta, tai yra noras dirbti organizacijoje. Jis susideda iš labai daug dalykų. Kalbant apie darbo vietą, jos paskirtis keičiasi ir evoliucionuoja daug greičiau negu bet kada. 

Tie būdai, kurie veikė anksčiau, ar tai darbuotojų „pulsui“ matuoti, ar įtraukti į organizaciją, nebūtinai veikia dabar. Todėl tai paskatino organizacijas, ir mes ne išimtis, pergalvoti darbuotojų įsitraukimo strategijas. Manau, kad darbdaviui būti proaktyviam būtent šiuo momentu ypač svarbu, einant į dialogą su darbuotojais, ieškant būdų, kaip darbuotojus įsitraukti. 

Turiu nuomonę, kad biurai nenumirs, bet biurų paskirtis keisis, galbūt ji nebus tokia all-in-one (viskas viename), manau, kad darbuotojai, žiūrint į ateitį, turės daug daugiau laisvės kontroliuoti savo privatumą, priklausomai nuo to, ką jie daro. 

– Minėjote, kad jūsų naujose patalpose bus daugiau mažesnių erdvių. Tad kaip konkrečiai pasikeis biurai, darbo erdvės? 

– Vienas iš tų aspektų, kur matysime pokytį, kad nebūtinai kiekvieną dieną, bet žmonės susitinka, kai turi turėti kažkokius komandos susitikimus, ar tai bendradarbiauti ir kurti, ar generuoti naujas idėjas, tai biuras bus ta vieta, kai galbūt reikia didesnės koncentracijos ar susikaupimo. Taip, biuras turi būti tam pritaikytas, bet tai bus daugiau kaip bendradarbystės erdvė, negu kaip statiška darbo vieta (bendradarbystės erdvė bus tik dalis naujojo biuro – BNS). 

Tai ir kažkiek gąsdina, ir kažkiek įdomu kurti tą vietą. Nes dabar pasaulyje nėra tų gerųjų praktikų, kaip galėtų atrodyti ateities biuras. Mes papuolėme būtent į tą patį vidurį, kai reikia dėlioti, turime konceptualiai galvoje, kaip tai galėtų atrodyti. Ir manome, kad tai veiks.

– Dėkoju už pokalbį. 

Autorius Vytautas Budzinauskas

[email protected], +370 5 205 85 19, Verslo naujienų skyrius

Rodyti: