Per konfliktą Ukrainoje Rusija pasinaudojo Gruzijos karo pamokomis

Maskva, rugpjūčio 5 d. (AFP-BNS). 2008-ųjų vasarą Rusijos kariuomenė pirmą kartą po katastrofiškos Sovietų Sąjungos kampanijos Afganistane įvedė savo dalinius į nepriklausomą valstybę.

Po dešimties metų Maskva vis dar nesušvelnino pozicijos kaimynų atžvilgiu, o susipriešinimas su Vakarais tik gilėjo.

Rusija pradėjo ginkluotus veiksmus prieš Gruziją, atvykusi „gelbėti“ Pietų Osetijos – nedidelio prorusiško separatistinio regiono, prieš kurį Tbilisis pradėjo karinę operaciją.

Rusijos kariuomenė greit pranoko menkas Gruzijos pajėgas; iškilo pavojus, kad bus užimta šalies sostinė.

Galiausiai tuometis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) pasiūlė taikos sutartį, pagal kurią rusų pajėgos bivo išvestos iš Gruzijos teritorijos. Tačiau Maskva pripažino nepriklausomomis valstybėmis pasiskelbusias separatistinę Pietų Osetiją ir Abchaziją ir iki šiol laiko ten stiprias karines pajėgas.

Per vos penkias dienas Rusija parodė karinį potencialą ir pasirengimą ginti savo interesus regione, kurį laiko savo įtakos sritimi – prireikus, jėga.

Po šešerių metų Maskva ėmėsi veiksmų kitos buvusios sovietinės respublikos atžvilgiu. Rusija aneksavo Ukrainai priklausantį Juodosios jūros pusiasalį Krymą, kai per 2013–2014 metų sandūroje įvykusį Maidano sukilimą į valdžią Kijeve atėjo provakarietiška vyriausybė.

Be to, Maskva teikė karinę paramą prorusiškų separatistų sukilimui Rytų Ukrainoje, peraugusiam į karinį konfliktą, pražudžiusį daugiau nei 10 000 žmonių.

Nors Rusijos kariuomenė atvirai neįsiveržė, Kijevas ir Vakarų šalys kaltino Maskvą teikiant karinę ir finansinę pagalbą sukilėliams, kurie šalies rytuose įkūrė dvi separatistines „respublikas“. Rusija šiuos kaltinimus neigė.

Europa ir JAV, kurios iš pradžių atsargiai reagavo į Rusijos ir Gruzijos karą, šįsyk ryžtingai pasmerkė Maskvos veiksmus ir galiausiai paskelbė griežtas ekonomines sankcijas Rusijai.

Pirmasis bandymas

Tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje Maskvos tikslas buvo bet kokiu būdu sustabdyti kaimynių prisijungimą prie NATO bloko. Rusijai, nuo Sovietų Sąjungos žlugimo vis griežčiau smerkiančiai NATO norą plėstis, toks scenarijus yra visiškai nepriimtinas.

„Pietų Osetijoje Rusija buvusias sovietines respublikas kai ko pamokė. Jis parodė joms, kad šios jokiais būdais neprisitaikys prie kitokio vystymosi modelio“, – sakė analitikas Konstantinas Kalačiovas.

Maskvai reikėjo „aiškiai parodyti, kad jos galimybės veikti plečiamos, o vakariečių reakcija į šias priemones nėra kritiška“.

Ekspertas sakė, kad Gruzijos karas buvo „pirmasis bandymas“, formavęs Kremliaus ateities politiką.

„Jei operacija Pietų Osetijoje nebūtų įvykusi, Krymo aneksijos galėjo ir nebūti“, – pridūrė politologas.

Tačiau 2008-aisiais Rusija nusprendė neprisijungti dviejų Gruzijos separatistų regionų, tik pripažinti jų nepriklausomybę, nors po karo jie de facto buvo valdomi Maskvos.

Šis scenarijus ne visad vyko tiksliai pagal Kremliaus planą.

Net jo artimiausi sąjungininkai, Baltarusija ir Kazachstanas, atsisakė pripažinti šių dviejų Gruzijos regionų nepriklausomybę.

„Tai šio to pamokė Maskvą, o Ukrainos atsiskyrusieji regionai niekad nebuvo pripažinti nepriklausomais“, – sakė Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių reikalų fakulteto viršininko pavaduotojas Andrejus Suzdalcevas.

Kita vertus, Rusija galėjo pasinaudoti Vakarų susiskaldymu, o vienintelės šalys, šiuo metu išliekančios griežtai nusistačiusios prieš Maskvos politiką, yra neseniai ES narėmis tapusios valstybės, vadovaujamos Lenkijos ir Lietuvos.

Pralaimėjimas žiniasklaidos kare

Nepaisant diplomatijos ir karinių klausimų, Rusija po konflikto su Gruzija padarė išvadą, kad nepaisant realių pasiekimų regione žiniasklaidos karas buvo pralaimėtas.

Nuo 2008-ųjų Kremlius labai stengėsi didinti savo „švelniąją galią“, ypač įkurdamas televizijos tinklą RT (buvusį „Russia Today“), skirtą skleisti Maskvos nuomonę užsienyje daugeliu kalbų, taip pat panašaus profilio naujienų agentūrą „Sputnik“.

Abi šios organizacijos aktyviai nušvietė Ukrainos konfliktą ir siekė diskredituoti Vakarų poziciją Sirijos karo atžvilgiu.

Pasak ekspertų, nors Maskva per karus su Ukraina ir Gruzija ketino užsitikrinti, kad būtų pripažinti jos interesai ir įtakos sritis, būtent šie konfliktai daugiausia prisidėjo prie gilios priešpriešos su Vakarų šalimis.

„Rusijos Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimas suerzino Vakarų šalis, tačiau atrodė, kad tokia situacija nepasikartos, tad Rusijai buvo atleista. Tačiau Rusijai buvo atleista paskutinį kartą“, – sakė politikos analitikas Aleksejus Malašenka.

„Ryšiai tarp Rusijos ir Vakarų negali būti pakeisti. Šis laivas jau išplaukė“, – pridūrė jis.

[email protected], +370 5 205 8525 – Užsienio naujienų skyrius