Tai yra pranešimas spaudai, už kurio turinį BNS neatsako.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras siekia apkvailinti ne tik mokytojus, bet ir profsąjungas

Nuvertus vienos ministerijos ministrą, kuris niekaip nesugebėjo susitarti su profsąjungomis, panašu, kad tokiu pat ydingu pavyzdžiu seka ir „ant to pačio grėblio“ lipa kitos ministerijos žemesnio lygio asmuo – viceministras.

Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ (toliau – LPS „Sandrauga“) teisininkai didelį dėmesį skiria kolektyvinių sutarčių ruošimui, ypač darbdavio lygmeniu. Kolektyvinės sutartys yra svarbus darbo teisės šaltinis, kuriame šalys laisvai ir savarankiškai susitaria dėl darbo, darbo sąlygų, saugos ir sveikatos klausimų, socialinių bei ekonominių garantijų, kurios, verta pabrėžti, iš tikrųjų atitinka tikruosius darbuotojų poreikius. Be abejonės, bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis atsivertęs dabartinį galiojantį Lietuvos Respublikos darbo kodeksą  (toliau – LR darbo kodeksas), pamatys, kad juodu anat balto aiškiai parašyta – kolektyvinių sutarčių nuostatos taikomos ją pasirašiusios profesinės sąjungos nariams. Žinoma, jeigu kolektyvinę sutartį pasirašiusios šalys – darbdavys ir profesinė sąjunga – sutaria, kolektyvinė sutartis gali būti taikoma visiems darbuotojams, jeigu jie pritaria balsuodami susirinkime.

Ypatingai svarbu tai, kad LR darbo kodekso 167 straipsnis aiškiai nustato, kad pagal socialinių partnerių susitarimus darbuotojų atstovų veiklai gali būti skiriamos kitų socialinių partnerių lėšos. Net neturinčiam teisinio išsilavinimo žmogui yra aišku, kad kolektyvinėje sutartyje darbdavys gali pervesti aptartą piniginę sumą profesinės sąjungos narių, o taip pat ir dirbančiųjų atstovų veiklai užtikrinti.

Akivaizdu, kad LR darbo kodeksas reglamentuoja ne tik individualius darbo santykius, kurie atsiranda sudarius darbo santykius, bet ir nustato ir kolektyvinius darbo santykius. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinis LR darbo kodeksas derintas prie pagrindinių Europos sąjungos direktyvų.

Pabrėžtina, kad keičiantis įvairiems teisės aktams, užtikrinant darnią, saugią ir perspektyvią aplinką įmonėse, įstaigose ar organizacijoje, darbdaviai linkę susitarti su profesinėmis sąjungomis pasirašydami kolektyvines sutartis ir pratęsdami Europos šalyse paplitusią praktiką.

Dar kartą pakartojant tai, kas jau žinoma –  kiti įstatymai ir kiti teisės aktai, galioja tiek, kiek neprieštarauja LR darbo kodeksui, išskyrus retas išimtis, kai pačiame LR darbo kodekse nurodyta kitaip.

Taigi kolektyvinės sutartys yra darbo teisės šaltinis, kuris tik pagerina, patikslina darbo santykių, socialinio dialogo, socialinės taikos įmonėje įgyvendinimą. Bet kokios kolektyvinės sutarties įgyvendinimas, priežiūra ir tikslas yra pasiektas susitarimas ir nauda negali būti tik deklaratyvios ir formalios, be minimalaus abiem sutarties šalims priimto finansavimo. Tą faktą akivaizdžiai patvirtina ir  2018 bei 2019 m. LPS „Sandrauga“ ir kitų profsąjungų pasirašyta Nacionalinė kolektyvinė sutartis.

Tačiau viceministras Eitvydas Bingelis ir jam patarnaujančių valdininkų armija painioja, klaidina ne tik pedagogus, bet ir profsąjungas.

Ponas Bingelis bandė išaiškinti, kad LR darbo kodekso 167 straipsnio 2 dalis negalioja biudžetinėms įstaigoms, nes, pasak jo, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo 15 straipsnis prieštarauja minėtai  LR darbo kodekso 167 straipsnio 2 daliai ir negali būti reguliacija kolektyvine sutartimi. Tokio absurdo, kad LR darbo kodekso 167 straipsnio 2 dalies imperatyvą pagal įstatymo hierarchiją nustatitinėtų koks nors kitas įstatymas, neteko nei girdėti, nei matyti. Tačiau reikėtų pažvelgti dar ir iš kitos medalio pusės – kitos biudžetinės įstaigos vykdo LR darbo kodekso 167 straipsnio 2 dalį tinkamai ją įforminę kolektyvinėje sutartyje, tačiau šis viceministras akivaizdžiai pamiršo, ką reiškia savoka „darbo tesės šaltinis“.

Reikėtų atkreiptį dėmesį ir į tai, kad ponas Bingelis tyčia (o gal tikrai pats nesupranta?) maišo skirtingas lėšų rūšis. Tais atvejais, kai kolektyvine sutartimi numatomas lėšų skyrimas darbuotojų socialinėms bei ekonominėms reikmėms tenkinti, nesusijęs su papildomomis lėšomis, tokių „viceministrų“ yra draudžiamas, nesant jokio teisinio pagrindo. Ar šiais laikais jau nėra jokio skirtumo tarp papildomų ir nepapildomų lėšų sąvokų, traktuojant jas vis tiek taip, kaip pačiam yra naudingiau? Tokiu būdu pedagogai, direktoriai, vadovai yra tiesiog kvailinami tokių „specialistų“ tam, kad darbdavys nevestų jokių lėšų, suderintų kolektyvinėje sutartyje.

Pabrėžtina, kad pasak Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos, „LR darbo kodekse ir kituose teisės aktuose nėra tiesiogiai draudžiančių teisės normų, kurios draustų darbdavio lygmeniu kolektyvinėse sutartyse susitarti dėl darbdavio lėšų skyrimo profesinėms sąjungoms, kurias šios panaudotų darbuotojų attsovų socialinių ir ekonominių reikmių tenkinimui.“  Pone Bingeli, ką Jūs į tai atsakytumėte? Ar vis dar neigtumėte tai, kas yra akivaizdu?

LPS „Sandrauga“, kovodama už savo narių teises bei teisėtus interesus, primena visiems, kad ne visada galima pasitikėti kai kuriomis, rodos, darbuotojų teises ginančiomis, institucijomis. Tą akivaizdžiai įrodo viceministro pasisakymai ir darbuotojų kvailinimas. Tačiau LPS „Sandrauga“ yra pasiryžusi ir toliau kovoti už geresnes darbuotojų darbo sąlygas bei socialinių bei ekonominių reikmių tenkinimą, kurį galima numatyti darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje.

Kontaktinis asmuo
Kęstutis Juknis
Pirmininkas
Lietuvos profesinė sąjunga "Sandrauga"
(8-37) 20 65 97
info@sandrauga.lt

Tai yra pranešimas spaudai, už kurio turinį BNS neatsako.