2010 m. kovo 11 d. pranešimas VIR
(iš iškilmingo minėjimo)
IŠKILMINGAS MINĖJIMAS
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentės, gimusios 1990 m. kovo 11 d. Evelinos Veličkaitės sveikinimo kalba, pasakyta Seimo iškilmingame minėjime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga.
"Mielieji Lietuvos gyventojai ir gerbiamieji svečiai!
Lygiai prieš dvidešimt metų išaušo diena, kurią drįstu vadinti svarbiausia mano gyvenime. Nemoku tiksliai apibūdinti to, ką jaučiau vos tik išvydusi pirmąją šviesą. Ryškią šviesą. Mama pasakojo man, kad tądien labai snigo. Didelėmis, nesuteptomis snaigėmis. Dūmai, kylantys iš trobesių kvėpėjo kitaip – pievomis ir gėlėmis – pavasariu. Žmonės tada šypsojosi ir kažkas jų viduje suvirpėjo: ar tai buvo laimė? Ne. Tai buvo šis tas daugiau.
Gimiau Vilniuje, Švento Jokūbo ligoninėje, Vasario 16-osios gatvėje. Mano vaikiškas klyksmas buvo kitoks, jis skambėjo kitaip. Panašiai, kaip skamba Justino Marcinkevičiaus žodžiai Eurikos Masytės lūpose – išdidžiai, nedrąsiai, prasmingai. Jis simbolizavo stebuklą – gimiau tada, kai atgimė laisvė.
Augau kartu su ja. Brendau joje. Laisvė nepaliko manęs vaikystėje, paauglystėje, ir dabar, kai turiu apsispręsti, ką aš pati galiu padaryti, kad saulė šviestų ryškiau. Ką pagalvotų Mažvydas, Kudirka, Valančius, jei dabar būtų gyvi ir matytų žmones, kurie gyvena demokratiškoje valstybėje, bet nesugeba būti laimingais, pamiršta kas yra pagarba ir pasitikėjimas. Žmones, kurie kariauja tarpusavy, pamiršdami, kad karas jau baigėsi. O Lietuva, kuri kiekvienam turėtų būti vertybė, parduoda save kitiems, žiniasklaidoje figūruoja straipsniai apie blogą gyvenimą, neteisybę, galimybes gyventi ir užsidirbti užsienyje. O aš noriu pasakyti taip ateičiai savo šalyje. Noriu, kad Lietuva išsiplėstų ne geografinėmis ribomis (kaip buvo Vytauto Didžiojo laikais), bet vidiniu žavesiu, istorija, tradicija. Tuo, kas yra nesunaikinama.
Drebu stovėdama čia ir kalbėdama jums, kurie nepažįsta manęs, kurie galėtų pasakyti daugiau ir išsamiau, kurie daug vertesni šnekėti ir papasakoti man, kaip sunku buvo neturėti danguje saulės ir tenkintis tamsa. Vis dėlto kalbu. Lietuviškais žodžiais, laisvai, paprastai, nuoširdžiai, be jokių apribojimų ar spaudos draudimo. Knygnešių nebėra, bet jų trūksta, nes nėra kam atnešti knygų, kurios dažnai ir pasilieka neatverstos: lentynose, knygynuose, archyvuose. Universitetas šiuo atveju išgelbėja pasiklydusį šiuolaikinėse tendencijose žmogų ir jam suteikiama galimybę atrasti tikrąjį kelią. Manau valstybė turėtų didžiuotis tais, kurie lieka gimtinės patriotais ir nepasiduoda kitų tautų talentų medžiotojams. Reiktų tik truputėlį didesnio paskatinimo. Pavyzdžiui – tokios šypsenos, kuri spindėjo 1990-aisiais.
Mano karta yra gimusi laisvoje, nepriklausomoje valstybėje. Tačiau kyla klausimas, ar mes, jauni žmonės, buvome pasiruošę priimti tokią dovaną, kurią mums padovanojo tėvai, seneliai, proseneliai... Mes nemokėjome iš lėto atrišti kaspino ir išsivynioti prasmės – ilgainiui patys uždarėme save, įspraudėme į tam tikras ribas, kurios dvelkia pesimizmu ir žalingais įpročiais. Norėčiau priminti, jog jaunas žmogus nėra stiprus, jam reikia parodyti, kad valstybė gali suteikti daugiau. Tėvai turi pasakyti, kad ši laimė šioje šalyje nėra utopija, tik ją reikia mokėti susikurti bendromis pastangomis.
Jei jūs paklaustumėte manęs, ką labiausiai atsimenu per savo trumpą gyvenimo etapą, paminėčiau etnografinę vertybę – tautinius šokius ir dainų šventę, kuri esti daugiau, nei tradicija. Beveik šimtą metų besitęsiantis procesas buvo įtraukęs ir mane. Grojanti muzika, kuri išliko širdyje, nuostabūs prisiminimai, kurie yra amžini. Dalyvavimas tokioje šventėje sustiprino pasitikėjimą aplinka ir aplinkiniais. Bendrumo jausmas užklupo visus. Mes supratome, kad mus sieja taikus ir galingas ryšys.
O dabar, tokio gražaus minėjimo metu, trumpam užmirškime savo bėdas, iškvėpkime blogį ir įkvėpkime tyro , Lietuvos miškų deguonies. Saugokime Lietuvą ir ženkime visi kartu į priekį, susikibę rankomis. Turime tai, ko kažkada meldė mūsų protėviai – laisvą savo tėvynę. Linkiu prasmingos laisvės jai ir jos vaikams, tai yra mums. Vienybė težydi".
Kontaktinis asmuo:
Rimas Rudaitis
vyresnysis specialistas
LR Seimas
Tel.: 2396132
rsv@lrs.lt
Šį pranešimą per "BNS Spaudos centrą" paskelbė Rimas Rudaitis, LR Seimas.BNS už pranešimų spaudai turinį neatsako