Lucasas: Tai, kad Vakarai klysta, dar nereiškia, jog Rusija yra teisi
Komentaras
Edward Lucas
2015 11 24
Vladimiras Putinas turi planą dėl Sirijos. Mes – ne. Taigi, turėtume jam padėti arba pasitraukti iš kelio. Trumpai tariant, tokia yra besiklostanti daugelio Vakarų užsienio politikos mąstytojų pozicija. Aiškiausiai ją išdėstė mano draugė Rachel Polonsky (Reičel Polonski) straipsnyje, kurį neseniai paskelbė Britanijos žurnalas „Prospect“.
Neabejotinai teisinga, kad Vakarų šalių politika pakrikusi. Po fiasko Irake visuomenė ir politikos formuotojai nenusiteikę dislokuoti didelių sausumos pajėgų kur nors Artimuosiuose Rytuose. Mes palaikėme Arabų pavasarį, tačiau vėliau stebėjome, kaip Libija grimzta į chaosą, o Egiptas balsuoja už religinę Musulmonų broliją, kuri atrodė nusiteikusi sunaikinti tą pačią laisvę, atvedusią ją į valdžią.
Sirija yra visų didžiausia katastrofa: norėjome, kad Basharas al Assadas (Bašaras Asadas) pasitrauktų, bet nenorėjome priversti režimo sutikti su derybomis tuo metu, kai jos dar galėjo būti sėkmingos. Mūsų pastangos apmokyti ir globoti „nuosaikiąją“ opoziciją buvo apgailėtinos. Mūsų numanomai pagrindinei sąjungininkei tame regione – Turkijai – vadovauja ekscentriškas ir autokratiškas sąmokslo teorijų šalininkas, tvirtai pasiryžęs sužlugdyti mūsų veiksmingiausius sąjungininkus – kurdus. Diplomatinėje arenoje Amerika vadovauja iš taip toli, jog yra beveik nematoma; Europos Sąjunga yra tiek užsiėmusi Sirijos karo padariniais – didžiausia migracijos banga žemyne nuo 1945 metų – kad nebeturi atliekamos energijos, kurią galėtų skirti, kad susidorotų su priežastimis.
Taip pat tiesa, kad ponas Putinas atliko virtinę genialių taktinių ėjimų. Jis dislokavo karines pajėgas, nors Vakarų šalys sakė, kad jis to nedarys arba negali padaryti. Dabar Rusija dominuoja to regiono diplomatinėje arenoje, ir tai yra stulbinama grąža iš kuklių investicijų, kurias atliko nutolusi valstybė. Rusija nori apsaugoti krikščionis ir žudyti teroristus, o pagalbą Assado režimui laiko bent jau geriausiu iš prastų pasirinkimų, leidžiančių pasiekti pageidaujamų rezultatų. Dėl to daugeliui Vakaruose Rusija vis labiau atrodo ne kaip agresyvi nevykėlė, į Ukrainą besikišanti piktadarė, o kaip nuovoki, drąsi ir ryžtinga šalis, kuri priverčia kitus krūptelėti ir kažką neaiškiai lementi.
Vis dėlto faktas, kad Vakarai klysta, dar nereiškia, jog Rusija yra teisi. Jokia įsivaizduojama išorinė karinė intervencija, juolab tokia, kurią įstengtų surengti Rusija, nebesugrąžins Assado režimo vadovaujamos Sirijos.
Šis konfliktas pasibaigs, kai bus įvykdytos dvi sąlygos: diplomatinis susitarimas tarp išorinių galybių ir karinis paktas tarp jų sąjungininkų ir tarpininkų pačioje Sirijoje. Dabartinis uždavinys taikos siekiančioms šalims – stumti, spausti, derėtis, grasinti ir retkarčiais kautis, kol bus suderintos išorinės ir vidinės jėgos (būtent taip, vadovaujant Amerikai, mes pasiekėme Deitono susitarimus, užbaigusius karą Bosnijoje prieš 20 metų).
Tikimybė, kad toks susitarimas bus sudarytas, atrodo bauginamai menka. Tačiau Rusija nė kiek jos nedidina. Šio konflikto šaknys glūdi sunitų atskirtyje (kuri yra šiitų triumfalizmo Irake rezultatas). Rusija čia neturi ko pasiūlyti. Ji gali mulkinti Vakarus, bet iš esmės ji nesutaria su kitomis išorinėmis jėgomis, atliekančiomis vaidmenį šiame konflikte: Iranu ir jo didžiaisiais priešais – Saudo Arabijos bei Kataro salafitais.
Pono Putino pagrindinis motyvas – ne pasiekti stulbinamą karinę ir diplomatinę pergalę Sirijoje, užbaigti šį konfliktą ir laimėti Nobelio taikos premiją. Ponas Putinas nesiekia vykti į apdovanojimų ceremoniją Osle. Jie tiesiog nori išlikti saugus Kremliuje. Rusija stengiasi sugluminti Vakarus, nukreipti jų dėmesį ir atimti ryžtą, tuo pačiu suteikiant dosnaus peno reginių ištroškusiems Rusijos televizijos žiūrovams. Ir visa tai jau sekasi.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
Vladimiras Putinas turi planą dėl Sirijos. Mes – ne. Taigi, turėtume jam padėti arba pasitraukti iš kelio. Trumpai tariant, tokia yra besiklostanti daugelio Vakarų užsienio politikos mąstytojų pozicija. Aiškiausiai ją išdėstė mano draugė Rachel Polonsky (Reičel Polonski) straipsnyje, kurį neseniai paskelbė Britanijos žurnalas „Prospect“.
Neabejotinai teisinga, kad Vakarų šalių politika pakrikusi. Po fiasko Irake visuomenė ir politikos formuotojai nenusiteikę dislokuoti didelių sausumos pajėgų kur nors Artimuosiuose Rytuose. Mes palaikėme Arabų pavasarį, tačiau vėliau stebėjome, kaip Libija grimzta į chaosą, o Egiptas balsuoja už religinę Musulmonų broliją, kuri atrodė nusiteikusi sunaikinti tą pačią laisvę, atvedusią ją į valdžią.
Sirija yra visų didžiausia katastrofa: norėjome, kad Basharas al Assadas (Bašaras Asadas) pasitrauktų, bet nenorėjome priversti režimo sutikti su derybomis tuo metu, kai jos dar galėjo būti sėkmingos. Mūsų pastangos apmokyti ir globoti „nuosaikiąją“ opoziciją buvo apgailėtinos. Mūsų numanomai pagrindinei sąjungininkei tame regione – Turkijai – vadovauja ekscentriškas ir autokratiškas sąmokslo teorijų šalininkas, tvirtai pasiryžęs sužlugdyti mūsų veiksmingiausius sąjungininkus – kurdus. Diplomatinėje arenoje Amerika vadovauja iš taip toli, jog yra beveik nematoma; Europos Sąjunga yra tiek užsiėmusi Sirijos karo padariniais – didžiausia migracijos banga žemyne nuo 1945 metų – kad nebeturi atliekamos energijos, kurią galėtų skirti, kad susidorotų su priežastimis.
Taip pat tiesa, kad ponas Putinas atliko virtinę genialių taktinių ėjimų. Jis dislokavo karines pajėgas, nors Vakarų šalys sakė, kad jis to nedarys arba negali padaryti. Dabar Rusija dominuoja to regiono diplomatinėje arenoje, ir tai yra stulbinama grąža iš kuklių investicijų, kurias atliko nutolusi valstybė. Rusija nori apsaugoti krikščionis ir žudyti teroristus, o pagalbą Assado režimui laiko bent jau geriausiu iš prastų pasirinkimų, leidžiančių pasiekti pageidaujamų rezultatų. Dėl to daugeliui Vakaruose Rusija vis labiau atrodo ne kaip agresyvi nevykėlė, į Ukrainą besikišanti piktadarė, o kaip nuovoki, drąsi ir ryžtinga šalis, kuri priverčia kitus krūptelėti ir kažką neaiškiai lementi.
Vis dėlto faktas, kad Vakarai klysta, dar nereiškia, jog Rusija yra teisi. Jokia įsivaizduojama išorinė karinė intervencija, juolab tokia, kurią įstengtų surengti Rusija, nebesugrąžins Assado režimo vadovaujamos Sirijos.
Šis konfliktas pasibaigs, kai bus įvykdytos dvi sąlygos: diplomatinis susitarimas tarp išorinių galybių ir karinis paktas tarp jų sąjungininkų ir tarpininkų pačioje Sirijoje. Dabartinis uždavinys taikos siekiančioms šalims – stumti, spausti, derėtis, grasinti ir retkarčiais kautis, kol bus suderintos išorinės ir vidinės jėgos (būtent taip, vadovaujant Amerikai, mes pasiekėme Deitono susitarimus, užbaigusius karą Bosnijoje prieš 20 metų).
Tikimybė, kad toks susitarimas bus sudarytas, atrodo bauginamai menka. Tačiau Rusija nė kiek jos nedidina. Šio konflikto šaknys glūdi sunitų atskirtyje (kuri yra šiitų triumfalizmo Irake rezultatas). Rusija čia neturi ko pasiūlyti. Ji gali mulkinti Vakarus, bet iš esmės ji nesutaria su kitomis išorinėmis jėgomis, atliekančiomis vaidmenį šiame konflikte: Iranu ir jo didžiaisiais priešais – Saudo Arabijos bei Kataro salafitais.
Pono Putino pagrindinis motyvas – ne pasiekti stulbinamą karinę ir diplomatinę pergalę Sirijoje, užbaigti šį konfliktą ir laimėti Nobelio taikos premiją. Ponas Putinas nesiekia vykti į apdovanojimų ceremoniją Osle. Jie tiesiog nori išlikti saugus Kremliuje. Rusija stengiasi sugluminti Vakarus, nukreipti jų dėmesį ir atimti ryžtą, tuo pačiu suteikiant dosnaus peno reginių ištroškusiems Rusijos televizijos žiūrovams. Ir visa tai jau sekasi.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.