Vilnius, balandžio 20 d. (BNS). Didžiausia Baltijos šalyse naujienų agentūra BNS, minėdama savo veiklos dvidešimtmetį, pristato Lietuvos žinomų žmonių prognozes apie galimus pokyčius Lietuvoje ir Baltijos šalyse per ateinančius 20 metų.
Trys Baltijos šalys, arba dar po dvidešimt metų
Ramūnas Vilpišauskas
VU TSPMI docentas
Galvojant apie tai, kokios galėtų būti Baltijos šalys po dar dvidešimties metų, turbūt prasmingiausia būtų kalbėti apie siektinus tikslus ir prielaidas jų įgyvendinimui, o taip pat pirmojo po nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio pamokas. Taip geriausia spręsti prognozių sparčiai kintančiame pasaulyje dilemas, įvardinant tai, kas gali lemti vienas ar kitas ateities raidos trajektorijas, o ne mėginant nuspėti konkrečius ekonominės plėtros ar institucinės kaitos rodiklius.
Pirmiausia verta pastebėti, jog didžiausiais pirmųjų dviejų dešimtmečių pasiekimais po nepriklausomybės atkūrimo galima įvardinti politines ir ekonomines reformas, kurios sukūrė sąlygas liberalių rinkos ekonomikos demokratijų plėtrai Baltijos šalyse ir tuo pačiu atvėrė kelią integracijai į tarptautinę bendruomenę, kurios svarbiausiu etapu tapo įsijungimas į ES ir NATO. Tai pasiekimai, kurių negalima nureikšminti, ypač atsižvelgiant į prastesnes Baltijos šalių startines pozicijas lyginant su tokiomis šalimis kaip Vengrija ar Lenkija.
Tuo pačiu reikia pastebėti, jog nors formaliai Baltijos šalys gali pasigirti panašiais pasiekimais, jų ekonominiai ir institucinės kokybės rodikliai labai smarkiai nesiskiria, o ir užsienio investuotojai iki šiol traktuoja Baltijos šalis kaip vieną regioną, vis dėlto Estija nuo pat reformų pradžios daugelyje sričių nuolat šiek tiek lenkė Baltijos kaimynes. Tai pasakytina ir apie privatizavimo bei atvirumo užsienio prekybai bei investicijoms politiką, ir apie pinigų bei biudžeto politiką, ir apie ekonomikos reguliavimą bei viešojo administravimo kokybę. Nors galima rasti daug skirtingų priežasčių, tačiau svarbiausia buvo tai, jog Estijos politika išsiskyrė politiniu sutarimu dėl svarbiausių sprendimų, kurių įgyvendinimas skirtingai nei Latvijoje ir Lietuvoje, neįstrigdavo biurokratijoje ar pasikeitus vadovaujančioms partijoms. Toks politinio elito nuoseklumas ir gebėjimas ne tik strateguoti, bet ir įgyvendinti suformuluotus tikslus per du dešimtmečius labai smarkiai pakeitė Estiją, priartindamas ją prie Šiaurės Europos šalių. Tuo tarpu Lietuva po dviejų dešimtmečių ir jau beveik šešerių narystės ES ir NATO metų tebėra įstrigusi vidinėse diskusijose apie šalies viziją ir prioritetus.
Būtent su politinio konsensuso trūkumu galima sieti svarbiausius neatliktus Lietuvos "namų darbus", kurie liko nuošalyje stojant į ES ir NATO, o pastaraisiais metais nors ir grįžo į politinę darbotvarkę, tačiau iš esmės buvo imituojami. Tai švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos bei viešojo administravimo reformos, o taip pat infrastruktūrinių projektų, turėjusių sukurti pasirinkimo galimybę bei konkurenciją, įgyvendinimas. Iš šių iki šiol neatliktų pertvarkų kyla ir artimiausių dviejų dešimtmečių Baltijos šalių prioritetai, kurių įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su šių šalių gyventojų gerovės ir gyvenimo kokybės augimu. Mokymasis iš patirties bei tarpusavio veiksmų koordinavimas, kai tai gali būti naudinga visoms trims šalims, gali tapti svarbia šių prioritetų įgyvendinimo priemone.
Galima teigti, jog artimiausio dešimtmečio Baltijos šalių darbotvarkėje svarbiausiais bus dar neužbaigtų nuo stojimo į ES integracijos projektų įgyvendinimas, pirmiausia, stojimas į euro zoną, bei infrastruktūros (energetikos ir transporto) projektų įgyvendinimas. Nors tai iš esmės dar nuo stojimo į ES laikotarpio likę klausimai, kai kurie atidėlioti ar vilkinti ne vienerius metus (vien ko vertas ginčas tarp Latvijos ir Lietuvos, į kurią iš šių dviejų šalių turėtų eiti elektros tiltas iš Švedijos), tačiau jų įgyvendinimas per artimiausią dešimtmetį būtų pakankamai svarus pasiekimas, kuris sukurtų sąlygas naujai ekonominės aplinkos kokybei.
Šiuo atžvilgiu Estija yra toliausiai pažengusi ir jau kitais metais gali įsivesti eurą, šitaip dar labiau sustiprindama investuotojų pasitikėjimą savo vykdoma politika. Be to, būtent Estija jau turi vieną elektros jungtį su Suomija. Lietuvos ir ypač Latvijos perspektyvos įsijungti į euro zoną kol kas išlieka gana miglotomis ir priklausys pirmiausia nuo šių šalių ekonomikų atsigavimo bei politikų gebėjimo sumažinti smarkiai išaugusius biudžetų deficitus - užduotys, kurias komplikuos sudėtinga koalicinė politika ir būsimieji parlamentų rinkimai. Ne mažiau sudėtinga gali būti sklandžiai judėti į priekį įgyvendinant energetikos ir transporto projektus - elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, naujosios atominės elektrinės statybą, gamtinių dujų tiekimo alternatyvius kanalus, geležinkelio modernizacijos projektus. Šiuo atveju pagrindinėmis kliūtimis yra ne tiek noras artėjant rinkimams įtikti rinkėjams, kiek siaurų interesų grupių priešinimasis. Nors pirmieji Baltijos elektros biržos kūrimo žingsniai ir Europos Sąjungos finansavimas, skirtas Skandinavijos ir Baltijos elektros rinkų sujungimui, rodo gebėjimą susitarti išsprendžiant koordinavimo problemas, tačiau sklandus šių projektų įgyvendinimas turės įveikti atvirą ir skaidriai veikiančia rinka bei konkurencija nesuinteresuotų grupių pasipriešinimą.
Žiūrint į dar ilgesnę - dvidešimties metų - perspektyvą, ir manant, jog per artimiausią dešimtmetį Baltijos šalys taps euro zonos narėmis bei į ES infrastruktūros tinklus integruotu regionu, svarbiausiais šio laikotarpio tikslais turėtų būti sąlygų lanksčiai ir inovatyviai ekonomikai plėtotis, kokybiškų studijų ir mokslo, sveikatos apsaugos paslaugų infrastruktūros sukūrimas bei prielaidos reformuoti socialinės apsaugos sistemą, pritaikant ją ilgalaikiams iššūkiams. Nors dėl užsienio investicijų kiekviena šalis ir toliau konkuruos su kitomis ir turbūt būtent šioje srityje Baltijos šalis galima vertinti veikiau kaip konkurentes, o ne partneres, tačiau net ir šiuo atžvilgiu vertinimas nėra toks vienareikšmiškas. Investicijos vienoje šalyje neretai teikia naudą visam regionui, nes investuotojai dažnai linkę prekiauti ar kitaip plėtoti verslą su kaimyninėmis Baltijos šalimis. Mokymasis iš gerosios praktikos pertvarkant aukštąjį mokslą, sveikatos apsaugą ar viešąjį administravimą taip pat galėtų sustiprinti Baltijos šalių tarpusavio ryšius, o šiuo atžvilgiu galbūt po keleto metų Lietuva galėtų tapti vienu iš gerosios praktikos pavyzdžių. Šių sričių pertvarka, atveriant šias profesijas gabiausiems ir orientuojantis į kokybę, būtų ypač svarbi siekiant, kad Lietuvą bei Latviją per pastaruosius metus palikę emigrantai, sugrįžtų į tėvynę. Dėmesio verta būtų ir idėja visiškai atverti paslaugų rinką trijose Baltijos šalyse, įgyvendinant pirminę paslaugų direktyvos versiją.
Šių pertvarkų įgyvendinimas sunkiai įsivaizduojamas be politinio konsensuso, kokį iki šiol pavyko pasiekti Estijos politiniam elitui ir kurio iki šiol trūko Lietuvoje ir Latvijoje. Susitarti pavyko tik dėl tokių tikslų kaip narystė ES ir NATO, t.y. iš esmės dėl priemonių piliečių saugumui ir gerovei kurti. Daug sudėtingiau susitarti dėl politinių ir institucinių pertvarkų, kurios kelia grėsmę nusistovėjusiems interesams, administracinėms struktūroms ar kurias gali būti sudėtinga paaiškinti rinkėjams, nes teigiamiems pertvarkų rezultatams reikia daugiau laiko nei jo lieka iki artimiausių rinkimų. Pastebėtina, jog tokie politinio sutarimo dėl ilgalaikių pertvarkų atvejai net ir turtingose demokratinėse šalyse yra veikiau išimtys, nei taisyklė. Jei Estijos pavyzdys galėtų motyvuoti Latvijos ir Lietuvos politikus, net jei tai ir būtų panašaus pobūdžio motyvacija kaip Estijos pakvietimas 1997 m. deryboms dėl narystės ES, galima būtų tikėtis, jog po dar dviejų dešimtmečių visos trys Baltijos šalys reikšmingai priartėtų prie Šiaurės Europos šalių ir galėtų būti pavyzdžiu ne tik Rytų kaimynėms, bet ir Pietų Europos šalims.
+370 5 2058516
verslas@bns.lt
Publikuojant šį rašinį kitose žiniasklaidos priemonėse, pageidautina nuoroda į "BNS - 20" projektą.
Naujienų nėra