A.Abišala: Mes 2030-aisiais

Vilnius, liepos 15 d. (BNS). Didžiausia Baltijos šalyse naujienų agentūra BNS, minėdama savo veiklos dvidešimtmetį, pristato Lietuvos žinomų žmonių prognozes apie galimus pokyčius Lietuvoje ir Baltijos šalyse per ateinančius 20 metų.

Aleksandras Abišala

Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras

Mes 2030-aisiais

2030 metais Lietuvos paežerėse ir miškeliuose nebus šiukšlių. Ežerai ir miškeliai bus. Ir lietuvių ten bus - baltaodžių šviesiaplaukių raudonskruosčių, keletas juodaodžių, vienas kitas įžambiomis akimis, bet visi lietuviai. Paežerėse ir miškeliuose jų bus daug, nes būti gamtoj jie labai mėgs. O šiukšlių nebus. Nes tie lietuviai žinos ir jaus, kad paežerės ir miškeliai yra jų. Ne "mano", kur galima tvora atsitverti tik sau (na, dar vaikams), bet "JŲ". O kad "JŲ" - jie mokės suprasti todėl, kad visų pirma bus gerai supratę, kas tie JIE yra. (Iš tiesų tai bus "MES", tie patys lietuviai, kaip šiandien, tiktai geresni). Ne tiek daug tereikia - suprasti protu ir širdimi, kad esam MES - ne tik AŠ, JIS, JI (tai suprasti irgi svarbu), bet ir kažkokių dalykų jungiami MES. Ir kad MUMS niekas neduos kitų namų, o šitie namai yra MŪSŲ. Retas šeimininkas teršia savo namuose, o dar jei kitas šeimininkas sugėdina, tai ir visai retas. Užtat šiukšlių ir nebus.

Ir dabar kartais pasakom - MES, LIETUVIAI. Dažniausiai galvodami - mes, baltaodžiai šviesiaplaukiai raudonskruosčiai. Kai kurie mokantys kalbėti lietuviškai, beveik visi - beveik lietuviškai. Bet baltaodžių šviesiaplaukių raudonskruosčių yra ir suomių, o lietuviškai koks vienas italas kalba dar geriau už mus. Juolab daug lietuviškai kalbančių yra Airijoj. Čia ir bėda, kad kol kas nemokam suprasti kodėl mes esam (jei iš viso esam) MES. Taip, net ir dabar kai kurie gyvenam valstybėj Lietuvoj, bet dauguma lyg per prievartą, lyg iš tingumo keisti vietą. Dauguma sako kad anoj nevalstybėj Lietuvoj buvo geriau gyventi, kita dauguma - kad nertų iš čia jei tik galėtų. Ne, aš ne prieš išneriančius. Sako, ten Airijoj kitas jaučiasi labiau lietuvis, o kartais net tuo didžiuojasi. Beje, kodėl kiekvienas švedas, užrietęs nosį ir išpūtęs žandus, kelia savo kieme Švedijos vėliavą, o lietuvis - nelabai? Ogi kad didžiuojasi savo Švedija, kad žino esąs švedas (kai kurie juodaodžiai ar įžambiomis akimis) ir kad ta Švedija yra jo (na, dar tėvų per dvidešimt penkias kartas) sukurtas dalykas. Tai kaip nesididžiuosi savo kūriniu ir jo neprižiūrėsi? Niekas kitas už tave nei prižiūrės, nei pasididžiuos. O jau niekad - nepavaldys tavo namų geriau už tave. Aišku, yra ir bumbeklių, ir nepatenkintų, ir sakančių "nerčiau aš iš čia...", bet tik tada, kai negirdi kiti, neMES.

Čia aš kalbu apie gudrų žodį IDENTITETAS, lietuviškai būtų, turbūt, TAPATYBĖ, o dar paprasčiau - kodėl mes esam MES, kas kiekvieną AŠ jungia į ratą, kuo MES skiriamės nuo kitų. Nėra tatai paprastas reikalas. Ne taip seniai Prancūzijos valdžia bandė klausti išmintingų moterų ir vyrų - pasakykit, kas gi tas prancūziškasis identitetas. Nepasakė, o valdžia tik apsijuokė (mūsų "drąsi Lietuva" iš tos pačios operos). Gal ne to klausė, o gal moksliškų apibrėžimų ir nereikia. Mat svarbiausią dalyką - kad jie yra PRANCŪZAI - dauguma prancūzų ir taip žino, jie savo Prancūziją turi jau gal dvylika šimtmečių. Ir dar žino, kad ta PRANCŪZIJA yra jų.

Mes savo viduramžišką tapatybę primiršom per du šimtus metų po rusu. Pradėjom kurti naują po Vasario Šešioliktosios, bet per dvidešimt metų ne viską spėjom. Ką buvom spėję, vėl praradom sovietmečiu. Didelė mūsų bėda, kad per naujus dvidešimt metų ne per daug apie tai galvojom. Tai ir blaškomės nuo tvoros iki tvoros - tai esam SUPER išskirtiniai, visi turi mus mylėti ir dievinti, jei ne - tai krentam žemėn ir spardomės kojom. Arba esam tokie netikę, patys blogiausi, o jei kas to nežino - tuoj puolam apie tai pranešti Londone, Briusely ar Vašingtone. Sakom, kad esam geriausi krepšinio žaidėjai, o gaunam į skudurus nuo lenkų, o už MUS žaisti nenori nei vienas kiek prakutęs lietuvis. Giriamės, kad esam darbščiausi pasaulyje, bet uždirbam bene mažiausiai Europoje. Kiti vėl sako, kad nemokam nieko doro sumeistrauti, o kiek lietuvių prigalvoja puikiausių dalykų, tinkančių visam pasauliui. Tik mes patys apie juos mažai žinom. O jau labiausiai visiems garsiai trimituojam, kad lietuvių valdžia (kas ten besėdėtų) yra pati pati...

Sako - kai nežinai, kur eini, ten ir atsiduri. O kai nežinai, kokiems MES priklausai, tai ir negali žinoti, kur MES einam.

Bet iki 2030 dar turim dvidešimt metų. Ne taip daug, bet ir pakankamai. Pirmas darbas - susivokti, kokie esam, ką čia turim ir ką galėtume kartu padaryti, jei norėtume. Aišku kad nesutūpsim visi trys milijonai po liepa ir nesusitarsim. Bet tie gudresnieji, toliau savo nosies matantys, turėtų. Esam girdėję, kad strategijų protingieji prirašė gal tris šimtus. Tik kad mes nelabai jų skaitę, o jei ir skaitytume - netikėtume. Nes netikime nei dievu nei velniu, nei kaimynu nei profesoriumi , o dar labiau nei teismais nei valdžia. Tai kaip padaryti, kad dauguma iš trijų milijonų pradėtų galvoti, kad vis tiek esam bent kiek MES?

Kinai jau kadai suprato, kad kelią nueina einantis. Tai reikia, kad tie išmintingieji (kiti keikia "elitu") pradėtų mums po lašelį kapsėti - "Esam čia, kitaip nebus, turim tvarkytis patys. Esam ne geresni, bet ir ne prastesni už kitus". Dar, žiūrėk, taip bešnekant ir išmąstytų, kuo esam šiek tiek gerėlesni. Kai mums taip nuolat protingai kalbėtų, nori nenori pradėtume patikėti - kad tų bendrumų turim, ir kad verta šį bei tą nudirbti kartu, kad taip visiems būtų geriau. Jei dar ne patys išmintingieji, bet blaivaus proto ir švarios sąžinės žmonės pasakytų kaimynui - "žiūrėk, nekvailai šneka; gal tikrai verta nustoti bumbėti ir imtis darbo?" - jau daugiau atsirastų imančių patikėti. Tada jau po truputį, po truputį pradėtume iš ten, kur esame gerėlesni, spausti geresnį pinigą nei kaimynai. Arba laimėtume kokį čempionatą, ar dainą už kitus gražiau padainuotume. Tada pradėtume tyliai, o paskui ir garsiai galvoti - "žiūrėk, visai neblogai MUMS išeina". Kas tie MES? Ogi tie, kuriems neblogai išeina. Ir AŠ esu prie MŪSŲ. O tada jau imtume suvokti, kad galim patys tvarkytis MŪSŲ namuose - ir kad niekas už MUS nesutvarkys. Pradėtume tvarkytis. Suprastume, kad gerai tvarkytis reikia gerų verslo vadovų, nustotume savus verslininkus keikti vagimis. Susivoktume, kad fabrike galima uždirbti gerą algą, ir nevarytume su šakėmis tą fabriką statančių. Staiga atsivertų akys, kad mokytojams ir daktarams ne valdžia, o mes patys pinigus duodame, kad anie mus mokytų ir gydytų, o policininkai kad saugotų nuo vis dar pasitaikančių. Ir kad pensijos iš dangaus nenukrenta, taigi "orią senatvę" turim uždirbti mes - ir savo tėvams, ir paskui sau. Galiausiai nustotume galvoti, kad valdžia iš dievo. Žinotume, kad iš mūsų pačių. Ir kad ji tik mūsų komandos kapitonas, kurį patys pasiskiriame, kad visi geriau žaistume. Dar žinotume, kad už mus joks kapitonas nesužais, kol mes gulėtume po medžiu. Ir šiukšlių iš paežerių ir miškelių nesurinks. Patys mokėtume nešiukšlinti.

Todėl 2030 metais paežerės ir miškeliai bus švarūs.

Ir aš ten būsiu.

+370 5 2058516

politika@bns.lt

Publikuojant šį rašinį kitose žiniasklaidos priemonėse, pageidautina nuoroda į "BNS - 20" projektą.