Vienas „Vičiūnų“ vadovų: verslo Rytuose pardavimo kaina nėra džiaugsminga - BNS INTERVIU (nuotraukos)

Vilnius, balandžio 24 d. (BNS). Kauno mero Visvaldo Matijošaičio iš dalies valdomai žuvies bei kitų maisto produktų gamybos ir prekybos „Vičiūnų grupei“ po beveik dvejus metus trukusio proceso pagaliau pardavus verslą Rusijoje, Baltarusijoje ir kitose Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalyse, „Vičiūnai Group“ valdybos narys Dainius Matijošaitis sako nežinantis, kas stovi už jo pirkėjo – Rusijos valdymo bendrovės „Gruppa Okean“. 

Tačiau vienas „Vičiūnai Group“ vadovų interviu BNS tvirtina, kad tai yra bankų patikrintas, finansiškai pajėgus, su sankcionuotais Rusijos asmenimis nesusijęs pirkėjas, valdomas dviejų fizinių asmenų.

D. Matijošaičio teigimu, negalima tikėti Rusijos žiniasklaida, siejančia „Gruppa Okean“ su dideliu Rusijos žuvies produktų importuotoju „Unifrost“. 

Kauno mero sūnus neatskleidžia sandorio vertės ir per kokį banką vyko atsiskaitymas, tačiau sako, jog „sandoris nėra mums džiaugsmingas“ – jis blogesnis nei prieš dvejus metus paties D. Matijošaičio skelbtos pesimistinės prognozės.

D. Matijošaitis pripažįsta, kad įmonės reputacija Lietuvoje per šiuos dvejus metus buvo „patrypta“, tačiau grupės produkcijos pardavimus paveikė labai nežymiai. Jis atsiprašo grupės darbuotojų, prekybininkų ir dalies kauniečių, atlaikiusių „purvo ir debesų“, tačiau neketina atsiprašyti visų Lietuvos žmonių. 

„Man atsiprašyti Lietuvos piliečių, kad mes kažkada investavome Rusijoje ir iš jos labai daug per visą 20 metų periodą uždirbome Lietuvai, – ne, nepykite, norėčiau išlaikyti sveiko proto liniją“, – sako „Vičiūnai Group“ valdybos narys.  

 – Pradėsiu nuo klausimo, kuris nuo penktadienio kankina įvairius komentatorius socialiniuose tinkluose. Neaišku ir mums – kas tas mistinis pirkėjas – „Gruppa Okean“? Ir jums žinoma, kaip jis susijęs su „Unifrost“, stambiu Rusijos žuvies produktų importuotoju, bent kaip teigia rusų žiniasklaida?

– Man kaip pakankamai giliai dalyvavus dvejus metus šitam tikrai sudėtingam procese, šita informacija nežinoma, ką jūs sakote (apie sąsajas su „Unifrost“ – BNS). Yra šiek tiek keistai nusistovėjusi praktika, kad tai, kas nepatogu, kai Rusijos žiniasklaida rašo, tai mes sakom „fu fu fu, nereikia Rusijos žiniasklaida tikėti“, bet kažkaip kai apie „Vičiūnus“ kažkokią nesąmonę parašo, tai būtinai reikia tikėti ir tikrinti. Nežinom mes jokių sąsajų, tai yra du fiziniai asmenys, vieną iš jų mes įvardijom – tai yra vadovė ir akcininkė, kitas, nuoširdžiai – esu užsirašęs darbe ant lapo ir dabar neįvardinsiu, – fizinis asmuo, vyras.

Aš asmeniškai nė vieno iš jų nesu nei matęs, nei kalbėjęs. Gali čia sudėtingai atrodyt, kad nežinai, kam parduodi, bet galim pasakyti tiek, kad tai yra ketvirti tokie pirkėjai, su kuriais pagaliau pavyko uždaryti sandorį.

Kai mes 2022 metų pavasarį pasiskelbėm, kad parsiduodam, potencialus sąrašas iš pradžių buvo 30, beveik iki 40 įmonių priaugo, kurie sakė – duokit duomenis, įdomu. Buvo ir daug užsienietiškų, ir indiškos gal dvi buvo, ir korėjietiška įmonė, ir turkiška.

Tada, po tos pirmos stadijos, mes išsirinkom vienus, su jais dirbom, sandoris subliuško, atsirado kiti, su jais dirbom, sandoris subliuško, grįžom, iš naujo atnaujinom konkursą, per visus tuos tarpininkus, finansinius konsultantus, patarėjus. Tada atsirado trečias pirkėjas, vėl su juo pakankamai toli nuėjom iki tų pačių komisijų (Rusijos vyriausybės užsienio investicijų kontrolės komisija – BNS), bet jis pats nepaaiškino nieko, atsitraukė ir atsirado, grįžom vėl šnekėtis su šituo. Tai jau kai gavom tą sprendimą, tada sakiau, va, su šitais esam toliausiai nuėję. 

Toliau vėlgi, kai jums kažkas pardavinėja, nežinau, automobilį ir sako „perku, laikyk“, na, tai turbūt nebėgi ir nesigiri visiems, kad viskas, pardaviau. Pardavęs daiktą turbūt manai, kai sutartis pasirašyta ir kai pinigai yra sąskaitoj. Mums labai sudėtingas buvo šitas laukimas, kai toliau tave visi atakuoja ir visaip puola, o mes techniškai negalim viešai kalbėti tiek dėl elementarių sutarties sąlygų, tiek dėl įvairios nežinomybės toje rinkoje. 

– O kas vyko? Jūs užsiminėt pranešime spaudai, kad tas laikotarpis nuo komisijos leidimo iki sandorio užbaigimo buvo labai komplikuotas ir buvo įvairių nenumatytų dalykų. Galit papasakoti daugiau?

– Labai labai ilgas interviu gautųsi, jeigu mums reikėtų pasakoti dabar, ką mes praėjome per šituos dvejus metus. 

– Bet jūs žadėjote prieš tuos dvejus metus papasakoti apie procesą, kai jis bus baigtas.

– Taip, yra dar šiokių tokių įsipareigojimų, tas procesas yra kokie 80 procentų uždarytas, dabar likę dar keli įsipareigojimai sutartiniai mums įgyvendinti ir tam pačiam pirkėjui, bet tai irgi yra mėnesio, maksimum dviejų klausimas, kada mes iš viso su jais galutinai atsisveikinsim bendravimo prasme. (...)

– Yra svarstymų viešoj erdvėj, kad sandoris su „Gruppa Okean“ yra tiesiog dūmų uždanga, kad verslas liko tų pačių „Vičiūnų“ rankose, nes nieko nežinoma apie tą įmonę, jos kapitalas minimalus, ji įkurta neseniai – pernai birželį. Ar jums visai nebuvo įdomu, kokia tai organizacija, koks tai verslas, kas už jo stovi? 

– Galiu pasakyt, kad totali nesąmonė yra šitie pasvarstymai. Visi žmonės turi teisę rėkt garsiai. Jeigu mes būtumėm svarstę šitą variantą – kažkokį apsimestinį sandorį padaryti ir į kažkokią kitą, nežinau, slaptą kišenę persidėti visą tą savo rusiškų aktyvų paketą, tai mes tą būtume padarę dar 2022 metais. Ir aš nesu tikras net, ar ir tai būtų pavykę. Nes ir tokiems manevrams reikalingi visų tų komisijų sprendimai ir mes esam nedraugiška valstybė, nedraugiški akcininkai ar kažkas. Šitiems filosofiniams išvedžiojimams plačiau neturiu ką atsakyti, nes taip gali tik neišmanantys žmonės sakyti. 

Vėlgi, jūs kai parduodat automobilį, gal jūs pergyvenat, kam jūs jį parduodat, ar kitas automobilio savininkas jį prižiūrės, ar laužys, ar dar kažką. Bet man asmeniškai neįdomu. Mums buvo svarbu, kad būtų pajėgūs finansiškai nupirkti ir mes ne patys tikrinam ar per kažkokius pažįstamus ieškom. Tą daro tie patys investiciniai partneriai per savo vindikacijos tarnybas, tą daro bankai, kurie ir finansuoja sandorį ir mums tik arba duoda patvirtinimą, arba ne.

Kitas punktas – mums buvo svarbu, kad asmenys nebūtų ar patys sankcionuoti, ar būtų susiję su sankcionuotais asmenimis. 

– Iš kur gavot informaciją, kad jie nesusiję?

– Yra vietinės reikšmės verslininkai, kažką mums nupasakojo, ką jie veikia, bet vėlgi, nėra man taip aktualu ar įdomu, tą padaro vidaus auditoriai ir bankai, bankų tarnybos. 

– Tai yra Rusijos bankai? 

– Be abejo, bet ten yra normalios didelės struktūros. Bankas patvirtina, kad tas pirkėjas turi atitinkamą savo dalį, jie patvirtina, kad jiems užtenka srauto finansuoti visą sandorį. Mes gauname oficialius raštus iš tų rusiškų bankų, kad finansinis pajėgumas yra užtikrintas. Jeigu jie būtų sankcionuoti ar susiję su sankcionuotais asmenimis, jie lygiai taip pat iš tų pačių rusiškų bankų lengvai negautų kreditų ir patvirtinimų. Tos sistemos nereikia taip nurašyti, kad kažkoks vienas žmogus diriguoja pirštu ir visa sistema pagal tai šoka dūdele. 

– Bet turbūt nėra skaidri rusiška sistema, kalbant apie investicijų bankus ar investicines bendroves?

– Mes nemažai dirbom su nemažai vietinių rusiškų bankų, nes mūsų vietinis verslas dirba su vietiniais bankais. Negaliu kažko labai blogo šnekėti ir veltis į intrigas. Mes problemų neturėjom, jų požiūris yra pakankamai profesionalus ir adekvatus. 

– Per kokį banką vyko visas atsiskaitymas?

– Negaliu pasakyti.

– Tai vakarietiškas bankas?

– Taip. 

– Rusijoje turintis savo padalinį?

– Taip, tai turbūt nebus sunku išvedžioti. Mes banko užklausėme, kad eisime Lietuvoje viešintis, ar galime jus minėti? Tą banką suprantant, kokioje padėtyje jis yra, kaip visi didieji verslai, taip ir tas didelis Vakarų Europos bankas, jis yra daug sudėtingesnėje padėtyje, nei mes. Techniškai pasakius, nereikia tokios dūmų užsklandos daryti. Su Rusija labai vengia Baltijos šalių bankai dirbti, Vakarų Europoje to nėra. Iš Rusijos imti pinigus mes neskaitom bloga vertybe, o va atiduoti...

Priiminėja Vakarų Europos bankai be jokių problemų tuos atsiskaitymus, ypač su visa įmanoma legalia dokumentacija, už ką pinigai ateina. Nebuvo šioje vietoje jokios problemos ir jokių suvaržymų. 

– Kokia sandorio suma? Ar ji gali būti apie 70-80 mln. eurų, turint galvoje, kad dar 30 mln. eurų paskolų turėjote, kurias perėmė pirkėjas. Vis tiek matysis ta suma jūsų ataskaitose 2024 metų. 

– Nepagalvojau, kas kur matysis. Bet manau, kad kai pasimatys, tai ir galėsime pamatyti. Aš nė vieno skaičiaus netvirtinsiu ir apie sumas nešnekėsiu. Galiu pasakyti, kad sandoris nėra mums džiaugsmingas.

-– Pagal tam tikras Rusijos taisykles Vakarų kompanijas galima parduoti ne už daugiau kaip 50 proc. rinkos vertės.

– Pagal nerašytas taisykles. Jas girdėjome ir mes. Aš asmeniškai vienas liūdniausių esu dėl sandorio. Tuo labiau, jei, kaip sakote, rezultatai mūsų pasimatys. Dabar viskas mūsų yra likę Lietuvoje, nebeliko Rytuose jokių aktyvų. Galėsime tuomet kitais metais padiskutuoti, ar čia geras sandoris. 

– Jūs pats esate sakęs, kad pesimistiniu scenarijumi galite gauti apie 100 mln. eurų mažiau nei verslas būtų parduotas normalios rinkos sąlygomis. 

– Gavosi blogiau nei aš sakiau tada. 

– Dar pesimistiškiau?

– Mano nuomone, taip. 

– Tuomet kokia vertė buvo jūsų verslo, juk jis buvo pakankamai pelningas? 

– Verslo vertė vakarietiškame pasaulyje būtų viena. Tuo pasauliu, kokiu Rusija nusprendė būti, ta vertė patapo kita. Mums belieka susitaikyti, kad mes nesame kažkas, kas pasaulyje keičia geopolitinę situaciją. Mes esame tie, kurie turi prie jos prisitaikyti. Mums tiesiog beliko susitaikyti su situacija. 

– Kodėl nutarėte parduoti visą verslą? Ne tik Rusijoje, bet ir buvusiose NVS valstybėse, išskyrus Ukrainą. 

– Sprendimas nesikeitęs nuo pat pradžių. Istoriškai jau labai daug metų kompanijoje buvo Rytų ir Vakarų blokai. Taip juos vadindavome. Visiškai atskiros respublikos. Tik tam tikros aptarnaujančios funkcijos buvo centralizuotos. Visas Rytų blokas, visos kompanijos paprastai aptarnaujamos iš fabriko Sovetske, iš kur produkcija buvo gabenama į minimas šalis. Natūraliai visą tą mūsų vadinamą Rytų bloką mes ir perleidome.  

– Esate sakęs pačioje pradžioje, kad svarstėte ir apie Sovetsko gamyklos uždarymą. Kodėl to nepadarėte?

– Beveik kiekvieną savaitę besikeičiantys įstatymai išsukiojo mums rankas. Pradžioje dėl kažkokių dirbtinių bankrotų kėlimo ne tik Rusijoje, visur pasaulyje, tas yra nusikalstama, bet net ir nekeliant bankroto, net sumodeliuojant, kaip atsiskaitysi su visais kreditoriais, Rusija priėmė daug įstatymų, kad negali mažėti apimtys, darbuotojų kiekis ženkliai. Vienas svarbiausių punktų, ką jie sužaidė, tai negali pajudinti jokio įrengimo – mes per sieną negalėjome nieko pervežti, per Nemuną neatplukdysim į Lietuvą.

Visi pirkėjai mums pasakė, kad įmonės vertė priklauso nuo to, kiek ji veikia. Tai būtume patys padarę nulinę tos kompanijos vertę. O įsivaizdavimas, kad nuo to kažkaip įgelsime Rusijai, tai mūsų visi pagrindiniai konkurentai tik to ir laukė, nes jie visi turi pilna laisvų pajėgumų, kurie būtų labai greitai uždengę mūsų produkcijos kiekį. Mūsų visi pagrindiniai konkurentai yra rusai ir viena baltarusių kompanija.

– O kaip su Sovetsko gamykloje dirbusiais Lietuvos piliečiais? Jie grįžta į Lietuvą ar jie pasilieka ten?

– Šiek tiek neetiška iš mano pusės būtų šnekėti, tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis sprendimas. Tai nėra labai didelis kiekis žmonių, kurie fiziškai dirba tenai. Vienetai. Mes nė vieno nesmerksime, kuris liks. Mes esame persišnekėję su visais. Turbūt bus šiek tiek tokių, bus šiek tiek tokių. Tuos, kurie grįš, bandysime inkorporuoti į mūsų Vakarų kryptį, į kurią dabar darysime plėtrą, o tų, kurie negrįš ir dirbs ten toliau, yra asmeninis apsisprendimas.

– Jūs pardavėte ir prekės ženklą...

–  Ne visai taip, nepardavėme. (...) Mes pardavėme ne prekės ženklą – „Viči“ yra lietuviškas prekės ženklas, apie 2000-iuosius metus Prancūzijos restorane gimęs ant servetėlės. Mes pardavėme teisę naudotis tuo prekės ženklu šiose rinkose. Jie negalės su šiuo ženklu eiti į jokias kitas užsienio rinkas. „Viči“ tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje, tiek Kazachstane, yra pakankamai stiprus. (...) Prekės ženklas ten atsirado netgi anksčiau nei fabrikas Sovetske, iš pradžių ten tik prekyba buvo.

Planas yra, esame sudėlioję jį pakankamai detaliai, jis ilgas ir sudėtingas, Baltijos šalyse pagrinde – mes „Viči“ transformuosime, kad jis nebeturėtų sąsajų su tuo, kuris lieka ten.

– Ar tai sąmoningas buvo jūsų sprendimas ne tik dėl to, kad tas prekės ženklas Rusijoje žinomas, bet ir dėl to, kad jūs norite atsiriboti nuo jo Lietuvoje, Vakaruose? Šitas ženklas daliai visuomenės dabar kelia neigiamų emocijų, jūs tą suprantat.

– Galvoju, kad suprantu daugiau, nei kažkokia dalis visuomenės bando garsiai rėkti. Mūsų kompanija, kad ir kiek atsiėmėme tų rykščių per šituos du metus Lietuvoje, (...) vadovaujasi sveiku protu ir sveikas protas rodo, kad nieko čia tokio baisaus, kad senasis „Viči“ liks tenai, o čia pasikeis.

Nesakau, kad „Viči“ liks, ta transformacija ir laike, ir pinigais bus sunki, bet ją padarysime. Ir tų sąsajų, kad kažkas atsiųs nuotraukas iš Rusijos ir bandys kažką pakurstyti, nieko tokio. Mes esame nusimatę, kad bus pasidrabstymų.

– Tai čia jūsų kelias nusiplauti savo reputacinę dėmę? Nekalbu apie tolimesnius Vakarus ir kitas rinkas, nes vienokia visuomenės reakcija yra į Rusiją Lietuvoje ir galbūt visiškai kitokia Ispanijoje. Kalbame apie Lietuvą, apie mūsų visuomenę, ar jums svarbu, ką apie jus galvoja žmonės, pirkėjai?

– Tikrai svarbu. Didesnė dalis mūsų komandos dirba Lietuvoje, mūsų didžioji dalis fabrikų Plungėje, ten labai daug žmonių, visa pardavimų ir visa kita struktūra yra Kaune, aptarnaujanti visas Vakarų šalis. Natūralu, kad reputaciją šitie du metai patrypė, mums tai svarbu. 

Dėl pirkėjo, dėl kažkokių lipdukų klijavimų lietuviškose parduotuvėse ir panašiai, sakiau ir seniau, ir dabar galiu tik darkart nuliūdinti, kad, deja, pardavimuose tas beveik nesijaučia. Nesumeluosiu – pasijautė, bet tas skaičius vienskaitmenis procentiškai – kiek mums Lietuvoje pasijautė per tam tikrų produktų pardavimus.

– Čia per tuos dvejus metus? 

– Taip, visose trijose Baltijos šalyse. Latvijoje ir Estijoje tikrai tokio puolimo, galiu sau leisti pasakyti, tokio neadekvataus, kokį turėjome čia Lietuvoje, nebuvo. Trys Baltijos šalys mūsų kompanijoje sudarydavo iki 10 proc. prekybos apimčių – be Rusijos tas procentas bus didesnis. 

– Neseniai apklausėme didžiausius prekybos tinklus ir dalis jų sakė, kad nutraukė bendradarbiavimą su jumis gaminant produktus su jų prekės ženklu. Jūs sakote, kad praktiškai nesumažėjo jūsų pardavimai. 

– Šitą sprendimą jie priėmė neseniai. Tas mums davė papildomą šiokį tokį pardavimų kritimą, kas susiję su „Viči“ prekės ženklu. Per šitą laiką mums nenorėjo leisti reklamuotis, tokias vertybes demonstravo. „Viči“ jokių marketingo kampanijų nematęs paskutinius dvejus metus Lietuvoje. 

O dėl manipuliacijų – tai ne, prekybos tinklai tikrai elgiasi adekvačiai ir ačiū jiems, kad net ir patirdami tokį spaudimą jie nemėtė to lietuviško gamintojo produktų vien dėl to, kad kažkas žviegia kažką. Manau, kad sveikas protas vis dar buvo išsaugotas.

– „Kažkas žviegia kažką“. Apie kurią visuomenės dalį čia kalbate?

– Apie tą, kuri su populiariųjų limonadų ir šokoladukų gamintojų produktais rankose bėgo dergti Lietuvoje pagamintų lietuvių produktų. Mano ir tų žmonių vertybių kompasas tikrai skiriasi šitoje vietoje. Prekybos tinklų vadovybėms galiu tik padėkoti už tą sveiko proto išlaikymą.

– Jūsų ataskaitose buvau radusi, kad Rusijos verslas sudarė 45 proc. visos jūsų grupės. Teisingai?

– Ne, mažiau – apie 35 proc., bijau pasakyti. Tas jų (rublio – BNS) kursas kaip atskira sporto kategorija, kiekvieną savaitę ir mėnesį jį žiūrėti. Paprastai kalbant, tai pakankamai ženkli dalis mūsų grupės, apyvartų prasme po šito sandorio stipriai sumažėjome.

– Ką jums sako viešai iniciatyvinės grupės „STOP prekybai rusijoje“ skelbtas skaičius, kad jūs per dvejus pastaruosius metus Rusijos biudžetui sumokėtoje apie 100 mln. eurų mokesčių?

– Šitą girdžiu pirmą kartą dabar.

– Keista.

– Žmonėms reikėtų geriau išmokti skaityti balansus, gali būti, kad jie ne visus tuos balansus mato. Pas mus dabar priimta šnekėti, kas ką nori, ir kaip nori, ir ką nori. Jei atvirai, tai nesąmonė.

– Kvestionuojate patį skaičių?

– Kvestionuoju ir tos organizacijos adekvatumą, nes jei norėtų, būtų galėję atvažiuoti ir pabendrauti.

– Jie rėmėsi Rusijos mokesčių inspekcijos ataskaita.

– Ne, tikrai ne tokie tie skaičiai. Pabrėšiu, kad ne mes, o Rusijos kompanijos moka mokesčius taip, kaip ir visos kitos kompanijos Vakaruose ar dar kažkur. Tos kompanijos, nepriklausomai nuo to, kas yra jų akcininkas, kaip mokėjo tuos mokesčius, taip ir mokės.

Tas kalbėjimas, kiek kas sumoka mokesčių, yra whataboutizmas (nuo angl. whataboutism – propagandos žanras – išsisukimo nuo nepalankios informacijos taktika – BNS). Man liūdna klausytis šitų filosofinių išvedžiojimų, tikrai tas skaičius yra nesąmoningas. Ten mokestinė bazė mažesnė.

– Tarp viešų kaltinimų jums skambėjo ir toks, kad esate Rusijos karo Ukrainoje rėmėjai. 

– Pakartosiu – man labai gaila žmonių, kurie taip giliai, į tokius gilius filosofinius išvedžiojimus nuėjo. Buvo tie vadinami karo sponsoriai, tas sąrašas, ukrainiečių nežinau kelinto koridoriaus ministerijos filialo padarytas. Tik kažkaip visi pamiršta, kad patys ukrainiečiai tą sąrašą yra panaikinę.

– Žinau, kad panaikino, bet neseniai, kovo 23-iąją.

– Kodėl jį panaikino? Nes, mano asmenine nuomone, tai yra absurdas, o ne sąrašas. Sutrauktos visos Vakarų kompanijos, kurios lygiai tokios pačios situacijos įkaitės. Ir dabar rėkim ir skaičiuokim, kiek kas dabar mokesčių sumoka. Aš pasakysiu, kad visos kompanijos moka kiekvienoje šalyje nuo savo veiklos mokesčių tiek, kiek priklauso pagal vietinius įstatymus. Lietuvoje, Baltijos šalyse, plius Ukrainoje, sumokame kartais daugiau tų mokesčių, nei sumokėdavome Rusijoje. Bet niekas kažkaip to nenori girdėti ir ypač politikai, kurie iš tų mokesčių gyvena.

– Jūsų tėvas Visvaldas Matijošaitis ir vienas iš dviejų „Vičiūnų grupės“ akcininkų yra sakęs, kad gailisi ėjęs į Rusiją ir kad tai buvo klaida. O jūs kaip galvojate?  

– Paskutiniai du metai parodė, kad galbūt tai iš tikrųjų buvo klaida, bet šnekant apie laikotarpį iki tol, kokie dešimt ar keliolika metų atgal, kai visi Lietuvos politikai formavo kryptį, kad Lietuva ir Baltijos šalys yra tiltas tar Rytų ir Vakarų, Rusija buvo pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė. Ką, manau, jis (tėvas – BNS) turėjo omenyje, kad mes niekada nesapnavome ir nesitikėjome, kad iki tokių dalykų, tokio rankų sukiojimo prieisime. Mes tuo netikėjome. Mes daug metų ten dirbome, visą laiką pakankamai adekvačiai dirbosi. Manau, smagu būtų dabar 20 metų atsukti atgal laiką ir kita kryptim saugesne tą laivą pavairuoti. 

 –  Ar tai vertinate kaip gerą patirtį, kaip pamoką, ar ... Kodėl juokiatės? 

 – Tas juokas yra dėl to, kad esu truputį pavargęs nuo tų patirčių ir pamokų, kurias reikėtų vertinti kaip geras ar blogas. Sakoma, kad visas patirtis reikia vertinti kaip patirtis ir iš jų kažką išmokti. Tai išmokom tikrai labai daug. Ar aš norėjau tiek išmokti, kiek buvom priversti? Turbūt, kad ne. Ta ironija dėl to, kad nuo 2020 metų, to kovido, nuo visko norisi mažiau tų nestandartinių patirčių ir bent kelis metus įprasto verslo problemėlėse pagyventi. 

– Esu girdėjusi iš kai kurių dalyvaujančių jūsų versle žmonių, kokie jie yra Lietuvos patriotai, kaip jie stengiasi dėl Lietuvos, kaip sunku, kaip juos visi puola. O jūs galėtumėte apie save taip pasakyti?   

– Mes buvome išvadinti viskuo, kuo tik kas sau leido fantazuoti – Rusijos agentais, Kremliaus statytiniai. Jeigu jūs sugebėsite rasti nors vieną citatą, kur mes gerai ir šlovinančiai atsiliepiame apie tą šalį, turbūt galėsime grįžti prie tos diskusijos. Tiek, aš, tiek mano tėvas, tiek mano brolis, tiek mano tėčio partneris su savo šeima esame labiau lietuviai, negu didelė dalis žviegiančių ant mūsų buvo, ir mes esame tikrai labiau Lietuvos patriotai, negu kažkam gali atrodyti.

Todėl darėme viską, kas yra protingiausia – gal savanaudiškai nuskambės – tiek mūsų kompanijai, bet tiek Lietuvai, Mūsų kompanija yra Lietuvos kompanija, mokanti labai daug mokesčių Lietuvoje, ji turėtų būti svarbi visai Lietuvai, ypač aukščiausios valdžios politikams. Mes darėme viską, kad nenumestume daugiau nei 20 metų lietuvių kurto verslo už dyką Rusijoje, nes eilė buvo išsirikiavusi už dyką paimti. Mūsų vertybės, kompasai galbūt su kai kuriais žmonėmis prasilenkia, bet mes ką uždirbdavome Rusijoje, visą laiką investavome Lietuvoje. Pažiūrėkite, kaip atrodo mūsų gamybinė bazė Plungėje, ir tikiu, kad po šio sandorio ji dar labiau išsiplės, ką buvome suplanavę iki 2022 metų. 

– Ką konkrečiai planuojate daryti? 

– Prioritetas yra didelis lašišos fabrikas. Esame susiprojektavę pakankamai didelį naują lašišos perdirbimo fabriką. Esame jam užsakę ir prisipirkę įrangos, kurios dalis stovi pas mus, dalis pas gamintojus sandėliuose. O pastato esame nepradėję, kadangi nuo 2022 metų vasario viską sustabdėme. 

Interviu kalbame anksčiau, nei kad būsime susėdę visi apsitarti, su kuriais vystymo etapais judame toliau. Mintis yra tęsti tai, kas yra pradėta mums svarbaus.

– Tai bus atskiras fabrikas Plungės gamyklos teritorijoje?

– Visiškai naujas, didelis ir modernus lašišos perdirbimo fabrikas. Prieš du metus jam buvo išlygintas plotas statybos pradžiai, tačiau gavosi taip, kad nespėjome. Turėjome daug finansinių problemų tuo laikotarpiu. Daug reikėjo derėtis su bankais. Jie labai partneriškai žiūrėjo, dėl to šitą periodą ištraukėme pakankamai gerai. Investicijos mums buvo ribojamos, mūsų aktyvas Rusijoje balanso prasme buvo įvertintas nuliu. Anksčiau bankai žiūrėdavo visą mūsų verslo paketą, vadinamą užskolinimo lygį, o nuo 2022 metų vasario visą mūsų dabar parduotą rusišką verslą balanse įvertino nuliu.

– Kalbate apie Lietuvos bankus?

– Taip, dirbame ir su keliais Vakarų bankais, bet pagrindas yra bankai, veikiantys Lietuvoje. Visų politika ta pati. Nepasakyčiau, kad mūsų užskolinimo lygis tapo kriziniu, tačiau kėlė įtampą. Todėl bankai negali mums išduoti naujų paskolų, turime susibalansuoti esamas. 

– Apie kokio dydžio investiciją maždaug kalbate?

– Ji buvo skaičiuota 2021 metais – link 90 mln. eurų. Iš pradžių 2020 metais pradėjome nuo 60 milijonų. Vėliau suma paaugo, pagrinde dėl įrangos. 

 – Grįžtant prie verslo Rytuose pardavimo, ar jūs nemanote, kad jūsų komunikacija jums irgi pakišo koją – dar pernai pavasarį, per savivaldos rinkimus, galima buvo girdėti ir jūsų, ir tėvo, ir brolio Šarūno komentarų, bet po to – tylos siena, atsiribojimas, ir metus iš esmės nekomunikavote. Galbūt reikėjo kažką visuomenei pasakyti? 

– Nemanau, kad komunikaciją į klaidas reikia nurašyti. Jeigu visa šalis nuo žemesnės grandies iki pat aukščiausio politiko sugeba apie vieną lietuvišką kompaniją tiek daug šnekėti, tai čia jų logikos kompasai ar politiniai norai. Man tik labai liūdna, kad kompanija buvo suplakta su politiniu fonu.

Komunikacija, bet kas, ką mes pasakydavom, būdavo išvedžiojama kreivai, mums kenkė pardavimo procese, todėl ir atsiribojome visiška tylos siena. Mes tylėjome ne be reikalo, o dėl to, kad visa tai labai labai trukdė ir Rusijoje visi tuo puikiai naudojosi. 

Dar apie tėvą – mano tėvas žinojo apie visą šį procesą tiek, kiek mes jam leidome žinoti. Yra labai neetiška, kai visi laukia atsakymų iš jo, nes čia jo verslas, jis akcininkas, o jis nuo 2015 metų versle nebedirba, tai tikrai neverta jo nieko klausinėti nei apie pardavimo procesą, nei apie kitus dalykus, jis visiškai nedalyvavo juose. Suprantu, kad nedaug žmonių tą supras, kaip čia gali akcininkas nežinoti, kas vyksta jo versle, bet, deja, gali. 

– Bet kitas akcininkas, kiek žinau, žinojo smulkiai. Kalbu apie Liudą Skierų.  

–  Kitas akcininkas yra vis dar dirbantis aktyviau, jis gyvena Plungėje, sėdi kiekvieną dieną fabrikų ofisuose, be abejo, jis daug giliau yra tame. Bet tai nereiškia, kad jis viską perpasakoja mero kėdėje sėdinčiam tėčiui.

– Yra toks stebuklingas žodis „atsiprašau“ ir aš per savo ilgą žurnalistės karjerą esu girdėjusi tokių atsiprašymų iš verslų didelių krizių atvejais, tarkime, „Maximos“ parduotuvės griūtis Rygoje, „Grigeo“ taršos skandalas. Taip tu gali palenkti didelę visuomenės dalį savo pusėn. Ar tas žodis yra jūsų galvoje?   

– Kompanijos vardu visų pirma norėčiau atsiprašyti visų savo kolegų, kiek jų liko atsisveikinus su Rytų šalių bloku, bet tai yra ne vienas ir ne du tūkstančiai žmonių – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Visų pirma jų labai noriu atsiprašyti, kiek jie turėjo atsiimti už tai, kur jie dirba ir kas yra įmonės akcininkas ir kad įmonė buvo įkaite Rusijoje. Ir tuo pačiu noriu padėkoti, kad visi pakankamai tvirtai tą periodą atlaikė.

Kartu galiu atsiprašyti kauniečių, kad jie irgi turėjo atsiimti už tai, koks yra Kaunas, nes ten yra Matijošaitis ir ten yra „Vičiūnai“. Nuoširdžiai galiu jų atsiprašyti, kad jie tų purvų, debesų gavo, ir padėkoti, kad didžioji dalis išlaikė sveiką protą ir nepriėmė to rimtai. 

O man atsiprašyti Lietuvos piliečių, kad mes kažkada investavome Rusijoje ir iš jos labai daug per visą 20 metų periodą uždirbome Lietuvai, – ne, nepykite, norėčiau išlaikyti sveiko proto liniją. Galiu tik kažkiek apgailestauti, kad įvyko taip, kaip įvyko, kad mes kaip kompanija tikrai skaudžiai nukentėjome nuo šito chaoso geopolitinio. Aš galiu atsiprašyti žmonių, kuriuos tai paveikė ir kurie visiškai niekuo dėti buvo. Gal dar prekybos tinklų, kurie turėjo didesnę naštą per mus.

– Dėkoju už pokalbį.  

Autorė Roma Pakėnienė

Šį pranešimą iliustruojančią BNS Foto komandos parengtą fotogaleriją galite atsidaryti paspaudę nuorodą: https://www.bns.lt/nuotraukos/3493

[email protected], Verslo naujienų skyrius